Įgyvendintos stovyklos ,,Kuriu, keliauju, domiuosi“ veiklos
Nėra paslaptis, kad visi vaikai laukia vasaros ir atostogų, tačiau Panevėžio r. Raguvos gimnazijos mokiniai visuomet laukia ir stovyklos. Penktą kartą socialinė pedagogė Giedrė Šuminskaitė ir fizinio ugdymo mokytojas Sigitas Žudys pateikė paraišką Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų socializacijos, Vaikų vasaros užimtumo ir poilsio, Smurto ir patyčių prevencijos programų projektui. Džiugu, kad savivaldybės lėšomis galima buvo įgyvendinti tęstinį gimnazijos projektą ,,Kuriu, keliauju, domiuosi“.
Pradinių klasių mokiniai, suskirstyti į spalvų grupes, keturias dienas džiaugėsi dienine stovykla ir aktyviomis veiklomis. Mokiniai žaidė judriuosius ir loginius žaidimus, prisiminė praėjusios stovyklos veiklas žiūrėdami sukurtus video filmukus, aplankė Pašilių stumbryną. Nors pirmą stovyklos dieną dangus negailėjo lietaus, tačiau mažieji stovyklautojai tam buvo pasiruošę ir drąsiai ėjo Pašilių stumbryno pažintiniu taku, stenduose atpažino miško gyvūnus ir paukščius, klausėmės miško garsų, grožėjosi gamta Krekenavos regioninio parko lankytojų centro kieme. Bistrampolio dvare mus pasitiko gražiausia 2021 m. Lietuvos ožka Ferinta bei kiti ūkio gyvūnai, kuriuos vaikai galėjo glostyti, maitinti.
Antrą stovyklos dieną mokinių grupė, susėdusi į mokyklinį autobusą, suko link turtingo Anykščių krašto. Čia, A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus Šeimyniškėlių piliakalnio istoriniame komplekse, gidė vaikams papasakojo, kaip buvo įkuriami piliakalniai, gyvenvietės, statomos pilys. Edukacija toliau tęsėsi pačių stovyklautojų praktine veikla: vaikai žaidė senovinius stalo ir lauko žaidimus, buvo mokomi šaudyti iš lankų, kautis kardu, pinti apyrankes. Po pikniko gamtoje, stovyklautojai vyko į gyvūnų ūkį ,,Anūkis”, kur patyrė daug teigiamų emocijų gėrėdamiesi ūkio gyvūnais.
Trečioji diena buvo ne mažiau turininga, nes mokinių grupė aplankė Ukmergės kraštą. Su Ukmergės kraštotyros muziejaus gide, mokiniai dalyvavo edukacinėje ekskursijoje po miestą ieškodami pasislėpusių balandžių bei pažindami miesto istoriją. Suvalgę po porciją ledų, stovykla buvo tęsiama Ukmergės rajone įsikūrusiame Taujėnų dvare. Čia vaikai džiaugėsi sūpynėmis, apžiūrėjo skulptūras bei maitino ūkio gyvūnus.
Ketvirta dieninės stovyklos diena taip pat buvo puiki. Mėlynųjų komanda skubėjo į Biržų krašto muziejus „Sėla“, kur dalyvavo edukacijoje. Mokiniai turėjo galimybę susipažinti su ginklai bei virtualiai juos išmėginti. Toliau diena buvo tęsiama žingsniuojant ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu per Širvėnos užtvanka ir valgant ledus. Apžiūrėjus Astravo dvarą, toliau autobusas riedėjo link Eko Basų kojų tako, kur tikrai netrūko emocijų net ir didžiausiam pesimistui. Ketvirtą stovyklos dieną užbaigėme lankydami Kirkilų apžvalgos bokštą, grožėdamiesi karstiniais ežerėliais, mėgaudamiesi saulutės spinduliais.
Toliau stovykla buvo tęsiama statant palapines Sandros ir Valdo Vaičiulių sodybos kieme. Įsikūrę ir aptarę stovyklos su nakvyne taisykles, stovyklautojai ėjo į žygį po Raguvos miestelį. Nors atstumas ir nebuvo ilgas, tačiau grįžę į stovyklavietę skubėjo valgyti ant laužo keptas dešreles. Stovykla buvo aktyvi veiklomis, todėl mokiniai turėjo dalyvauti Talentų šou, vyko diskoteka, naktinis kino seansas, kūrybinės dirbtuvės, veiklų aptarimas. Nors lietus šiek tiek sušlapino palapines, tačiau tai netrukdė įgyvendinti visą suplanuotą stovyklos programą ir, stovyklos vadovėms gimnazijos socialinei pedagogei Giedrei Šuminskaitei bei visuomenės sveikatos priežiūros specialistei Simonai Šukei, palinkėjus visiems geros vasaros, užbaigti stovyklą ,,Kuriu, keliauju, domiuosi“.
Tuo tarpu, vyresnieji gimnazijos mokiniai su mokytoju Sigitu Žudžiu, tęsdami projekto veiklas, dalyvavo patyriminiame žygyje kanojomis Labanoro regioniniame ir Aukštaitijos nacionaliniame parkuose. Per tris dienas stovyklautojai patyrė įvairių nuotykių, aplankė kelyje pasitaikančius gamtos paminklus, gėrėjosi nuostabia gamta, įvairiais paukščiais, gyvūnais, įveikė net apie 60 kilometrų. Lietus sušlapino stovyklautojų daiktus, tačiau dėka Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktoriaus Kęstučio Lisausko, mokiniai naktį praleido šiltai ir sausai centro patalpose.
Dėkojame stovykloje dirbusiems mokytojams, mokinių tėvams bei Panevėžio rajono savivaldybei už projekto finansavimą.
Stovyklos vadovai Giedrė Šuminskaitė ir Sigitas Žudys
Diena sraigių karalystėje
Vos atvykus į Trakiškį akį patraukia sraigių skulptūromis, kompozicijomis išpuošta lauko aplinka, kuri išduoda, kad atvykome ten kur reikia – netradicine žemės ūkio veikla užsiimančios Janinos Krikštaponienės sraigių ūkį, kur auginamos kelių rūšių sraigės. Vienos jų – didžiosios afrikinės sraigės (Helix aspersa maxima), skirtos maistui bei perdirbimui. Be jų Janina Krikštaponienė augina dar penkių rūšių „Achatinas“ veislės sraiges, kurias augina kaip augintines tam, kad galėtų parodyti atvykstantiems žmonėms. Niekas kitas Panevėžio apskrityje, o gal ir šalyje negalėtų tiek daug ir su tokiu užsidegimu papasakoti apie šiuos šliaužiojančius gyvūnėlius. Janina Krikštaponienė mokiniams parodė kaip prižiūrimos, maitinamos, maudomos, migdomos, poruojamos ir perinamos sraigės.
Ūkininkė nuolat plečia savo veiklą. Įsirengė sraigių produkcijos gaminimo cechą, kuriame perdirba sraigių mėsą. Pagal pačios sukurtas technologines korteles gamina gurmaniškus patiekalus. Janina papasakojo, kad užsienyje labai populiaru sraiges naudoti vietoje kosmetikos – jos išlygina raukšles, randus, gydo odos ligas, tačiau Lietuvoje kol kas tai ne itin praktikuojama.
Ūkio savininkė Janina Krikštaponienė pakvietė mokinius dalyvauti jos pagamintų gurmaniškų patiekalų iš sraigių degustacijoje. Vaikai nedrąsiai ragavo troškintas sraiges su daržovėmis, sumuštinukus su sraigių mėsos užtepėle, spurgytes su sraigėmis, bet labiausiai visiems patiko burgundiškai paruoštos sraigės.
Susitikimas su Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininku Eduardu Kubiliumi
Siekdami kuo daugiau sužinoti apie triušių veisles ir jų auginimo sąlygas mokiniai lankėsi Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininko Eduardo Kubiliaus triušininkystės ūkyje, kuriame auginami Satinų, Japonijos, Reksų, Ugninių, Marderių veislės triušiai.
Triušių fermos savininkas Eduardas Kubilius, vienas pirmųjų šalyje pradėjęs plėtoti veislinę triušininkystę, papasakojo, kad vis daugiau savo dėmesio skiria kailinių veislių ilgaausiams. Ūkininkas triušius šeria savo išaugintais ir pagamintais pašarais – miežių, avižų, ankštinių kultūrų, liucernų ir kitokių augalų mišiniais, kadangi apie pusę turimų pasėlių yra ekologiniai, ilgaausiai gauna sveiką pašarą. Kartu su šeima ūkininkas užsiima ir papildomu verslu – iš triušių kailių siuva kepures, pirštines, šlepetes ir net kailinius.
Ūkininkui atnešus dėžę išdirbtų triušio kailiukų, mokiniai fantazavo kokius kailinius pasisiūtų, kaip jie atrodytų.
Pažintis su alpakomis, lamomis ir ožiukais
Lankantis Renatos Meleškienės ūkyje mokiniai susipažino su čia auginamomis egzotiškos išvaizdos, šiek tiek į kupranugarius panašiomis alpakomis, lamomis ir ožiukais.
Ūkininkė mokinimas paaiškino kuo skiriasi alpakos nuo lamų, kaip jos kerpamos, bei prižiūrimos, kaip perdirbama nukirpta vilna, kiek kelio ji turi nukeliauti kol gaunamas švelnus ir spindintis, kaip šilkas siūlas. Anot Renatos Meleškienės alpakų vilna laikoma geresne nei kašmyras, ji vidutiniškai 4-6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies, neskleidžia specifinio kvapo, yra labai tvirta, sunkiai veliasi ir lamdosi. Ši vilna neturi savyje lanolino, joje niekada neužsiveis kandys ir dulkių erkutės, todėl yra tinkama dėvėti alergiškiems žmonėms. Mokiniai šerdami alpakas pastebėjo, kad šie gyvūnai neturi viršutinių dantų, nesukramto ėdamos žolės, todėl ją peša mažais kąsneliais.
Vaikų dėmesį labiausiai prikaustė prieš kelias diena gimę alpakų jaunikliai ir linksmuoliai ožiukai, kurie norėdami atkreipti mokinių dėmesį vis mekeno, šokinėjo ir glaustėsi, kad tik juos paglostytų ir pakasytų tarpuragį.
Buvimas šalia žirgų sukėlė daug teigiamų emocijų
Molainių žirgyne vaikus pasitikusi žirgyno šeimininkė Daiva Zavadskienė papasakojo, jog šiuo metu žirgyne gyvena devyni įvairaus amžiaus žirgai, o jodinėjimas ar net buvimas šalia žirgų, jų glostymas, vedžiojimas ir šukavimas sukelia daug teigiamų emocijų. Anot jos žirgas – tai grožio, laisvės, harmonijos, ištikimybės, besąlygiško atsidavimo visuma.
Mokiniai žirgus vaišino atvežtomis lauktuvėmis – obuoliais ir juoda duona. Parvedę iš ganyklų – šukavo ir balnojo. Žirgyno savininkė vaikams paaiškino, jog jojimas kai kuriems atrodo tik gražus ir ramus pasėdėjimas ant galingo gyvūno nugaros. Tačiau tiesa ta, kad žirgas atlieka daugybę judesių. Tad raitelis nori nenori turi lavinti savo pusiausvyrą, ko pasekoje praktiškai dirba visi jo kūno raumenys. Norėdamas išsilaikyti balne, raitelis turi išmokti laiku įsitempti ir laiku atsipalaiduoti. Pamokiusi, vaikus, kaip valdyti žirgą, kad jis judėtų viena ar kita kryptimi, šeimininkė pakvietė išbandyti jėgas turistiniame žygyje po Molainių apylinkes, pasižvalgyti į gamtą sėdint ant žirgo nugaros. Mokiniai džiaugėsi, jog šią vasarą išsipildė dar viena jų svajonių – pabūti šalia žirgų, jais pasirūpinti, pajodinėti.
Pažintis su ūkininko Gintaro Milevičiaus ūkio gyventojais
Mokiniai lankėsi Gintaro Milevičiaus ūkyje, kur sužinojo apie auginamus Hailendų veislės mėsinius galvijus. Tai škotiška karvių veislė, kurios turi didelius užaštrintus ragus ir tankų kailį. Per šalčius karvių vilna sutankėja, o vasarą nereikalingas sluoksnis nusišeria. Be ilgos vilnos, karvės dar išsiskiria akis dengiančiais karčiais. Jie saugo gyvulius nuo akių infekcijos ir nuo vabzdžių. Ši karvių veislė yra nedidelė, žemaūgė, jų kojos trumpos, bet stiprios, jos lengvai kopia į kalnų šlaitus.
Kitoje kelio pusėje, ūkininko aptvare, ganėsi didelis būrys itin draugiškų, šiurkščiavilnių avyčių, kurios mokinius pasitiko smalsiais žvilgsniais, o mažieji avinukai linksmai straksėjo pievoje ir kvietė mergaites su jais pažaisti. Aptvare, šiaudų rulono urvuose, nuo karščio slėpėsi nutrijų šeimyna. Ūkininkui numetus kelias baltos duonos riekeles, nutrijos išlindo ir nekreipdamos dėmesio į svečius, skanavo duonele. Ūkininko Gintaro Milevičiaus aviliuose dūzgė bitės, narvuose, prižiūrimi mamų vištų, cypsėjo viščiukai, triušidėje striksėjo kelių savaičių ilgaausiai triušiukai, o gūžtose kiaušinius dėjo vištos.
Jubiliejaus proga padėkota tautodailės tradicijų puoselėtojai
Rugsėjo 10 dieną Naujamiesčio kultūros centre-dailės galerijoje atidaryta jubiliejinė tautodailininkės, meno kūrėjos, sertifikuotos tautinių amatų meistrės, Upytės tradicinių amatų centro edukatorės Irenos Onos Vilienės paroda „Aštuoniasdešimt gyvenimo juostų“. Už ilgametį liaudies meno tradicijų puoselėjimą, patirties perdavimą jaunajai kartai, meilę ir pagarbą liaudies kultūrai parodos autorė apdovanota Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio padėkos raštu. Dar viena svari padėka tautodailininkei atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro.
Jubiliejinė paroda Naujamiestyje surengta neatsitiktinai – I. O. Vilienė 1941 metų rugsėjo 11 dieną gimė Nociagalos kaime, lankė Gustonių pradinę mokyklą. Pažinties su juostų pynimu pradžia tautodailininkė laiko mokyklos pradžios metus, kai „Darbščiųjų rankų“ būrelį lankančias mergaites mokytoja pamokė pinti rinktines juosteles. Rimtai į juostų kūrimą tautodailininkė pasinėrė dirbdama „Ekrano“ gamykloje, kai susikūrusio dainų ir šokių ansamblio nariams reikėjo pintinių juostų ir kostiumus sukūręs tekstilininkas Juozas Balčikonis pagalbos kreipėsi į I. O. Vilienę. Keturis dešimtmečius juostas kurianti I.O. Vilienė jau penkiasdešimt metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, respublikinių audėjų kūrybinių seminarų dalyvė, respublikinių ir tarptautinių parodų dalyvė. 2005 metais jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Audimo amatą I. O. Vilienė demonstruoja dainų švenčių metu, Upytės tradicinių amatų centre veda edukacinę programą „Audimo raštų kalba“, nuolat moko audimo amatu susidomėjusius žmones. Šiemet Upytėje vykusiame Valstybės dienos minėjime I. O. Vilienė kūrybinių dirbtuvių metu visus norinčiuosius mokė nusipinti juostą. Ši iniciatyva buvo tarptautinio projekto „Amatininkystė – turizmo produktas be sienų“ dalis. 2018 metais Panevėžio rajono savivaldybėje buvo surengta Irenos Onos ir jos sūnaus Gvido Vilių paroda „Šimtas juostų Lietuvai“. Audėjos darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis ir Panevėžio kraštotyros muziejai.
Parodoje „Aštuoniasdešimt gyvenimo juostų“ eksponuojama 160 pintinių, kaišytinių, rinktinių, vytinių, proginių juostų – parodos lankytojai gali susipažinti su devyniomis technologijomis sukurtais I. O. Vilienės darbais. Apie juostų kūrimo technologijas, jų paskirties tradicijas, spalvines gamas pagal regionus pasakojo kūrėjos mokinys, jos sūnus Gvidas Vilys, ekspozicijos pristatymas palydėtas jo ir žmonos, etnomuzikologės Linos Vilienės dainomis.
Parodos atidarymo ir asmeninio jubiliejaus progomis I. O. Vilienę sveikino Panevėžio rajono savivaldybės vicemeras Antanas Pocius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramunė Buterlevičienė, Investicių ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos, Ėriškių, Krekenavos, Smilgių kultūros centrų atstovai, audėjos mokiniai, šeimos nariai, jos talento gerbėjai.
Gausių sveikinimimų ir padėkų sulaukusi parodos autorė žada ir toliau, kiek sveikata leis, darbuotis saugant ir puoselėjant tradicines liaudies meno vertybes. Šie metai I. O. Vilienei neeiliniai ir dėl asmeninio jubiliejaus, ir dėl to, kad pintinių juostų pynimo tradicija įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Savivaldybės informacija
