Trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena Daukniūnų kaimo gyventojus bei svečius apdovanojo jaukiu renginiu. Birželio 24 dieną gyvenvietės aikštėje pasitikta „Vasaros saulėgrįža laužo šviesoje“.

Kai aukščiausią savo kelionės tašką pasiekusi saulė ėmė ristis horizonto link, o žemės paviršius ėmė vėl ruoštis apsikloti rasos skraiste, koncertinę programą parengę kolektyvai bei atlikėjai ruošėsi lipti į sceną. Renginį atidarė, energingais šokiais užbūrė šokių kolektyvas „Aukštaičiai“, vasariškų dainų popuri dovanojo Sofija Mikalauskaitė, kanklių muzika džiugino Vytautė Atstupėnaitė, o armonikos muzikos vingrybėmis nulydėjo Alpas Mulevičius.

Kol scenoje vieni atlikėjai keitė kitus, aikštės pakraštyje vaikai ir suaugusieji buvo kviečiami estafečių iššūkiui. Jas koordinavęs Simonas Spaičys gyventojų bendruomenės „Daukniūnai“ įsteigtais prizais apdalijo ne tik geriausiai pasirodžiusius, bet ir labiausiai besistengusius – nei vienas neliko nuskriaustas.

„Rasos šventės dieną įprasta apeiti septynis ar devynis laukus ir prisirinkti įvairiausių žolynų, iš jų ne tik arbatą ruošti, bet ir vainikus pinti. Šiandien besiruošiant renginiui, tikriausiai, gerokai daugiau laukų teko apvažiuoti Daukniūnų apylinkėse, kad įvairių žolynų vainikų pynimui pririnktume“, –  sakė renginį vedusi Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė Arneta Matuzevičiūtė.

Iš žolynų žiūrovai buvo kviečiami pinti vainikus ir ruoštis gražiausiojo konkursui. Už labiausiai patikusį plojimais balsavo publika, kuri laimėtoja išrinko mergaitę Mantę.

Tradicinis renginys „Vasaros saulėgrįža laužo šviesoje“ turi savas tradicijas. Viena jų – žirnių košė. Šiais metais jos gamybą parėmė įmonė „Ristav ir KO“, o išvirė savanoriai daukniūniečiai Vaida Nemanytė ir Vidmantas Rutkauskas.

Neapseita ir be šokių. Šokių aikštelėje besisukinėjusiems populiariosios muzikos kūrinius atliko Vaidas Dzežulskis. Žinomų dainų žodžiai, energija ir vienas kitas pokštas privertė linguoti net tuos, kurie patogiai sėdėjo ant suolų.

Per Jonines arba Rasos šventę nuo seno ypatingas dėmesys – skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš saulei tekant ji turinti gydomųjų galių. Šventės išvakarėse arba ankstų jos rytą buvo einama į upes, ežerus maudytis ar praustis tikintis pasveikti, sustiprinti sveikatą, apsisaugoti nuo ligų.

„Šiandien draugėje maudynių neisime, bet jei kurį iš jūsų aplankys toks noras – labai prašom. Tačiau kviečiame imti likusius vainikus, uždegti žvakutę ir judėti Daukniūnų užtvakos link. Ten stichijos persipins, susidurs – švęsime su vandeniu, ugnimi, oru, žeme“, – sakė A. Matuzevičiūtė.

Pasibaigus koncertui, žiūrovų ir organizatorių procesija nešina vainikais bei deglais pajudėjo Daukniūnų užtvankos link, kur į vandenį paleisti vainikai su žvakutėmis, o kitame krante laukė netikėtumas – ugnies šou.

Kartu su žvakučių bei deglų šviesa suliepsnojo ir laužas Daukniūnų aikštėje. Po to kai buvo rastas paparčio žiedas, neskubėję skirstytis mėgavosi glostančia laužo šiluma ir liepsnų šokiu. Trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena Daukniūnų kaimo gyventojus bei svečius apdovanojo jaukiu renginiu.


Nuotraukų autorius Kazys Matuzevičius

Teksto autorė Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė Arneta Matuzevičiūtė

image_print