Krekenavos seniūnijos plotas – 36 887 ha, iš jų 6 999 ha užima miškai. Per teritoriją teka didžiausia vidurio Lietuvos upė Nevėžis ir daugiau kaip dešimt mažesnių upelių: Lokauša, Linkava, Upytė, Brasta, Žvirgždė, Želtupė, Ožupis, Rudupis, Šienėperšis, Paltis, Šventupis, Liaudė, Vadaktis ir kt. Yra du ežerai: visiškai užpelkėjęs Pasodėlės ir pelkėjantis Glitėno. Seniūnijoje išsidėstę 112 kaimų, didžiausi: Žibartoniai, Linkaučiai, Mitriūnai, Rūtakiemis, Naujarodžiai.

Seniūnijos centras – Krekenavos miestelis, įsikūręs prie Nevėžio upės, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Kėdainių. Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1409 m. Tada gyvenvietė priklausė Rodų dvaro savininkams Vizgirdoms, jie įsteigė laikinąją Krekenavos parapiją, pastatė medinę bažnyčią. Gyvenvietė buvo pavieto centras. 1496 m. Žemaičių vyskupui Martynui paprašius, privilegiją kurti miestelį patvirtino Lietuvos kunigaikštis Aleksandras. Krekenavos mstl. su bažnyčia priklausė Varnių vyskupijos arkidiakonijai. 1896 m. šalia senosios medinės bažnyčios pagal Ustino Golinevičiaus projektą pradėta statyti didelė dvibokštė mūrinė bažnyčia, užbaigta 1901 m. Ją iki šiol garsina stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslas, Vytauto Švarlio, Stasio Ušinsko vitražai. 2011 m. Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai tuometinio klebono kanauninko Petro Budriūno rūpesčiu suteiktas Mažosios bazilikos vardas. Dabartinis bazilikos klebonas teologijos mokslų dr. Gediminas Jankūnas siekia, kad šventovė taptų dvasinio ugdymo, piligrimystės centru, todėl inicijuoja įvairiapusę bendruomenės veiklą: renovuoti parapijos namai, leidžiamas laikraštis „Po bazilikos skliautais“, vyksta Šventojo Rašto studijos, organizuojamos įvairios parodos, susitikimai, švenčiamos Lietuvos valstybės ir krikščioniškosios šventės. Kasmet gausus būrys tikinčiųjų aplanko Krekenavą per Žolinės atlaidus.

Ypač suklestėjo Krekenava XVI a.: čia buvo administracinis centras, vyko Upytės Žemės teismai. Bet XVI a. pažymėtas ir nelaimių: 1565 m. kilo maro epidemija, 1566 m. miestelis degė, o 1567 m. nusiaubė sava kariuomenė. Dėl šių nelaimių į Panevėžį buvo iškelti Žemės teismai, pavieto centras, uždaryta parapinė mokykla. XVIII a. pradžioje Krekenavoje įsikūrė 16 žydų šeimų. XIX a. pabaigoje iš 2 187 gyventojų 1 505 buvo žydai, todėl keitėsi tradicijos, vykdoma ūkinė veikla: buvo 30 krautuvių, 2 alaus daryklos, 2 traktieriai, 5 smuklės, pastatytos dvi mūrinės sinagogos. Iki Antrojo pasaulinio karo Krekenavoje vystėsi įvairūs amatai: veikė koklių gamykla, žvilginimo įmonė, vienintelė Lietuvoje vario liejykla, milo vėlykla, odos perdirbimo fabrikėlis, gamino degutą, terpentiną, ratlankius. Palanki geografinė padėtis leido plėstis miesteliui, nes dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno čia ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija.

Pirmoji mokykla miestelyje pradėjo veikti 1533 m. 1919 m. Mykolas Antanaitis (1883–1965) Krekenavoje įsteigė progimnaziją ir buvo pirmasis jos direktorius. Šio mokytojo, krašto švietėjo vardas mokyklai suteiktas 1994 m. Krekenavos Mykolo Antanaičio vidurinė mokykla 2007 m. tapo gimnazija, puoselėjanti gilias kraštotyrines, kultūrines, sporto tradicijas. Ypač populiarus orientacinis sportas, kurio erą 1958 m. pradėjo mokytojai Birutė ir Vladas Klikūnai. Orientacininkai yra ne tik šalies, bet ir tarptautinių varžybų prizininkai, o susibūrę į klubą „Arboro“ organizuoja tradicines varžybas „Atrask Krekenavą“. Laurus skina gimnazijos krepšininkai, tenisininkai, tinklininkai, kvadrato komandų nariai. Mokiniai yra ir dalykinių olimpiadų: matematikos, chemijos, fizikos, istorijos, lietuvių kalbos dalyviai ir prizininkai, tarptautinių dailės ir fotografijos konkursų laureatai. Gimnazijos patalpose įsikūrusi Muzikos mokykla (Krekenavos skyrius), sporto ir treniruoklių sale naudojasi miestelio bendruomenė. Seniūnijos teritorijoje veikia Linkaučių ir Žibartonių pagrindinės mokyklos su jungtinėmis ikimokyklinio ugdymo grupėmis, Krekenavos lopšelis-darželis „Sigutė“, yra Panevėžio rajono vaikų globos namai.

Kultūriniu bendruomenės gyvenimu rūpinasi Krekenavos kultūros centras ir du jo padaliniai Žibartonių ir Naujarodžių gyvenvietėse. Kultūros centras kasmet kviečia lankytojus į mėgėjų teatrų festivalį „Anoj pusėj Krekenavos“, trijų kartų folkloro festivalį „Mes į kryžkelę išėjom“, mažųjų mėgėjų meno festivalį „Vaikystė mene“. Žibartonių kultūros padalinyje kasmet vyksta teatro komedijų festivalis „O buvo taip“.

Krekenavoje įsikūręs regioninio parko lankytojų centras, kuriame veikia nuolatinė ekspozicija, parodos, organizuojami edukaciniai, gamtiniai ir kultūriniai renginiai. Suteikiama profesionali bei visapusiška informacija apie Krekenavos regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo vertybes, lankytinas vietas, pažintinio turizmo ir poilsiavimo galimybes, galima užsisakyti ekskursijas, žygius pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis po Krekenavos regioninį parką. Daug lankytojų ištisus metus sutraukia apžvalgos bokštas, Pašiliuose esantis stumbrynas.

Krekenavos seniūnijos teritorijoje veikia 3 žemės ūkio bendrovės, stambi kiaulininkystės įmonė UAB „Idavang“, 23 ūkininkai dirba daugiau kaip 100 ha žemės. Vyrauja smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės. Net pasaulyje Krekenavos vardą garsina Radviliškių kaime įsikūrusi Audronės ir Albino Kisielių duonos kepykla – jų naminė duona atstovavo Lietuvai Briuselyje rengiamose atvirų durų dienose. Tradicine tapo Audronės ir Albino Kisielių vasarą organizuojama duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“.

Krekenavos seniūnijos gyventojų sveikata rūpinasi Krekenavos pirminis sveikatos priežiūros centras, yra palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, veikia Krekenavos socialinės globos namai, galintys apgyvendinti 15 žmonių.

Krekenavos miestelis turi herbą, kurį sukūrė dailininkas Henrikas Mazūras. Herbe pavaizduoti du simboliai: mėlynoje skydo dalyje trys sidabrinės lelijos, simbolizuojančios Švč. Mergelę Mariją, o apačioje, raudoname lauke – auksinės vietos meistrų gamintos kanklės.

Krekenavos kraštas išaugino daug iškilių asmenybių: Glitėnuose gimė kryždirbys Vincas Svirskis (1835–1916); Krekenavoje gyveno medžio drožėjas Stasys Stankevičius, žmonių vadintas Dievuliuku; iš Mučiūnų kaimo kilo kanklių meistras Stasys Rudis (1880–1949); Zaosės kaime gyveno diplomatas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1907–1991); Linkaučių dvare gimė knygnešė, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė, pedagogė Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945); Užliaušių kaime – Antanas Račiūnas (1905–1984), kompozitorius, muzikos pedagogas; girnapuses antram gyvenimui prikėlė ir Krekenavos istoriją įamžino iš Rabikių kaimo kilęs kraštotyrininkas Jonas Žilevičius (1921–2011), vitražus kuria dailininkas monumentalistas Vytautas Švarlys (1943). Daugybę Krekenavos istorinių įvykių, vaizdų, žmonių įamžino garsiausias Krekenavos fotografas Tadas Bajorūnas (1890–1945). Iš Kazokų kaimo kilęs pirmasis už Lietuvos nepriklausomybę  žuvęs savanoris Povilas Lukšys. Iš Krekenavos ar jų apylinkių kilusios dailininkės Gražina Vitartaitė, Rimantė Pranciška Ropytė, Elena Šaltytė-Lisauskienė, grafikė Irena Pakinkevičiūtė. Svarbūs Lietuvai selekcininko Ipolito Štaro (1905–1966), mokslininkų, mokslų daktarų Česlovo Bobino, Stasio Juknevičiaus, Leono Katkevičiaus darbai. Atsidavusi gimtajam kraštui iš Orelių kilusi poetė, kraštotyrininkė, knygos „Krekenava laiko tėkmėje“ iniciatorė ir sudarytoja Saulutė Genovaitė Markauskaitė.