Pabėgę nuo savo kasdieninių darbų ir rutinos Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos nariai leidosi į kelionę, kurios metu siekė labiau pažinti Suvalkijos kraštą, jo žmones, kultūrą ir paveldą. Plačiose lygumose ir derlingose žemėse gyvenantys suvalkiečiai brangina žemę, gamtos teikiamus turtus, lietuvių kalbą. Išlikusiuose puošniuose ir turtinguose dvaruose saugoma Suvalkijos krašto istorija.
Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, pačiame Šakių rajono pakraštyje mus pasitiko, rūko skraiste apsigaubęs, penkių Sudargo piliakalnių kompleksas – menantis čia vykusias lietuvių kovas su kryžiuočiais. Žvelgdami į tolį gėrėjomės nuo Vorpilio piliakalnio viršaus atsiveriančiais vaizdais į Nemuną.
Norėdami labiau pajusti XIX a. suvalkiečio gyvenimo dvasią lankėmės autentiškoje etnografinėje Suvalkiečio sodyboje. Mus pasitikusi ir plačiai vartus atvėrusi šeimininkė Aurelija Rutkienė pasakojo apie suvalkietišką būdą, kasdienybę, šventes ir sodybos ypatumus. Paaiškino, kuo ji skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų kituose Lietuvos regionuose. Aprodžiusi kluoną, ūkinius pastatus, klėtį su mergų, piemenų ir bernų kamaromis, pakvietusi į stubą šeimininkė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, rokavo, kad mūsų tauta unikali tuo, kad mes ne tik išsaugojome seną lietuvišką kalbą, kas yra stebuklas, bet ir tarmes bei patarmes. Turime daug išlikusio istorinio paveldo, medinės architektūros, nuostabią gamtą – kuo turime didžiuotis ir saugoti. Apžiūrėję sodybos kiemą, sodą ir gėlių darželius, su piemenaite nupešę plunksnas, išalkę sėdome prie vaišių stalo. Gaspadinė vaišino kratiniu, tradiciniu krašto patiekalu, kurį virdavo katile ant laužo dirbamo lauko gale. Į puodą sudėjusi viską, ką tuomet turėjusi, pamaitindavo laukuose dirbusius samdinius. Pasivaišinę kafija ir obuolių pyragu, padėkoję svetingai šeimininkei, leidomės į kelią.
Lankėmės Zyplių dvare, kurio ansamblį sudaro net vienuolika išlikusių pastatų, apsuptų vienu iš didžiausių parkų Lietuvoje, su tuopų ir skroblų alėjomis. Susipažinome su dvaro istorija, kurį XIX a. įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Barkovskis. Apžiūrėjome dvaro centriniuose rūmuose bei buvusiose dvaro arklidėse eksponuojamus meno dirbinius: paveikslus, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinius, karpinių ir šiaudinių sodų parodas.
Gelgaudiškio dvare grožėjomės vienu originaliausių ir didžiausių Lietuvos dvarų ansamblių, kurį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Mus pasitikusi ponia vedžiodama po dvaro sales papasakojo spalvingą Gelgaudiškio dvaro istoriją, supažindino su unikalia rūmų puošyba, dekoruotomis krosnimis. Pasipuošę skrybėlėmis, mokėmės nuotaikingų dvaro šokių. Pakilę į apžvalgos aikštelę grožėjomės atsiveriančiais panemunės vaizdais.
Kidulių krašto vyninėje susipažinome su vyno daryklos savininku Juozu Vilkeniu ir jo vyno filosofija. Anot vyndario – vynas yra ne tik gėrimas, tai labiau bendravimo būdas. Ragavome tautinio paveldo ženklą turinčio balto pienių vyno, rožinio vyno su mėta, midaus vyno. Klausėme pasakojimų apie vyno ypatybes bei gamybos proceso subtilybes. Vakarėjant pasukome namų link.
Keliautojų saugumu rūpinosi Panevėžio r. Šilų bendruomenės pirmininkė Regina Turulienė, kuri visiems priminė saugaus eismo taisykles, padovanojo projekto „Eismo saugumas bendruomenėse“ atšvaitus bei paragino tamsiu paros metu juos segėti.
Kelionės metu siekėme ne tik pažinti kitą regioną, jo kultūrą bei tradicijas, bet ir norėjome sutelkti aktyvius bendruomenės narius, pastiprinti jų tarpusavio ryšius, paskatinti bendradarbiavimą. Sakoma, kad po kiekvienos kelionės žmogus lieka vis kitoks, negu buvo iki kelionės… Taip ir mes – išsiskirstėme turtingesni ryšiais, pažintimis, užsimezgusiomis draugystėmis, paaugę žiniomis ir ateities planais.
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė Odeta Baltramiejūnienė
