„Ant plataus Europos kelio nepamiršti papročių“ – taip savo dainoje ragina nepamiršti atlikėjas Šiškauskas. Šie žodžiai puikiai atspindi ir Įstricos kaimo bendruomenės puoselėjamą tradiciją – išsaugoti senolių papročius, amatus ir tradicinius patiekalus bei pristatyti juos šiuolaikinei visuomenei.
Iš pirmo žvilgsnio paprastas kasdienis žemdirbio patiekalas – zacirka – šiandien tapo savotišku tradicijų simboliu. Pristatydami šį patiekalą pastebėjome, kad jis sukelia nemažai susidomėjimo ir netgi paskatina žmones domėtis, kaip seniau buvo gaminami miltai. Ne vienam smalsuoliui tenka paaiškinti, kas yra vadinamieji „razavi“ miltai, nes kai kuriems jie, juokais tariant, vis dar asocijuojasi su parduotuvių lentynomis.
Vyresniosios kartos žmonėms toks nežinojimas galbūt kelia šypseną, tačiau mums tai tapo puikia galimybe parodyti, kaip iš tiesų seniau buvo gaminami miltai. Įsigiję ir restauravę senąsias rankines akmenines girnas, suteikėme lankytojams galimybę patiems išbandyti šį senovinį amatą: kviečiai, vietoje iškulti spragilais, sumalami girnomis, o iš gautų miltų gaminamas tradicinis patiekalas.
Kad lankytojai galėtų ne tik išgirsti apie senąsias tradicijas, bet ir jas patirti, iš vietoje sumaltų miltų verdama tautinio paveldo produktu pripažinta pieniška sriuba – išraiškingą pavadinimą turinti Įstricos zacirka.
Galbūt iš šalies kiek neįprastai atrodo tradicijų puoselėtojai, dainuojantys senovines dainas apie kadaise populiariausią transporto priemonę – žirgelį, apie šieno pjovimą, arimą ir kitus žemdirbystės darbus. Šiandien daugeliui šie darbai jau mažai pažįstami, o „arklio jėgos“ liko mechaninių variklių galios matavimo vienetuose. Lygiai taip pat neatpažįstamai pasikeitė ir bendravimo bei ryšio priemonės – nuo kaimo moterėlių pasakojimų ir „bobučių liežuvių“ iki šiuolaikinių technologijų.
Tačiau būtent todėl senosios tradicijos tampa dar svarbesnės. Jos leidžia prisiminti, kaip gyveno mūsų protėviai, kokius darbus dirbo, ką valgė ir kaip bendravo. Net ir šiandien mums įprastas nuotolinis darbas daugeliui ankstesnių kartų būtų atrodęs sunkiai įsivaizduojamas.
Ne mažiau klausimų lankytojams sukelia ir pati „Įstricos zacirka“ – kodėl ji verdama ir kodėl ja vaišinami žmonės? Atsakymas paprastas: zacirka gali būti laikoma savotiška šiuolaikinių įvairių makaronų pirmtake. Tai – paprastas, sotus ir nebrangus patiekalas, kurį kiekviena šeima galėdavo pritaikyti pagal savo skonį, naudodama įvairius pagardus.
Keičiasi ir kitos tradicijos bei papročiai. Net laidotuvių apeigos šiandien gerokai kitokios nei anksčiau. Seniau velionio išlydėjimas galėdavo trukti kelias dienas, kol bendruomenė pasiruošdavo vaišėms, o šiandien daugelis papročių tapo gerokai trumpesni ir modernesni.
Pirmasis šių metų „Įstricos zacirkos“ pristatymas vyko Sartų lenktynėse, kur tuo metu spaudė net –24 °C šaltis. Karšta, ką tik išvirta sriuba tapo tikru išsigelbėjimu sušalusiems renginio žiūrovams. Tuo metu mums patiems teko spręsti ne vieną praktinį iššūkį – net ir paprasčiausias vandens paruošimas tokiomis oro sąlygomis tapo nemenku išbandymu.
Pasirodymas Sartų lenktynėse tapo puikia „Įstricos zacirkos“ reklama. Netrukus sulaukėme LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ korespondentų dėmesio, taip pat įvairių organizacijų ir renginių organizatorių susidomėjimo. Gavome kvietimų pristatyti šią edukacinę programą įvairiuose renginiuose – nuo Pamario iki Visagino.
Per šiuos metus Įstricos kaimo bendruomenės palapinė, vėliava ir reklaminis plakatas „Neturėjai vaikystės, jei nesrėbei zacirkos“ jau 17-oje renginių puošė įvairių Lietuvos savivaldybių šventes.
Susitikimai su žmonėmis patvirtino, kad tokios tradicijos yra reikalingos. Vyresniosios kartos lankytojai, paragavę zacirkos, prisimena savo vaikystę, senelių namus ir kadaise įprastą kasdienybę. Kartais dėkingumas būna toks nuoširdus, kad žmonės net siekia pabučiuoti sriubą verdančios šeimininkės ranką. O mes savo ruožtu primename – svarbiausia ne auka, o nuoširdus „ačiū“.
Pastebėjome, kad Lietuvoje nėra daug tradicinių amatų puoselėtojų, kurie į renginius vežtųsi ne tik produktus, bet ir sunkias akmenines girnas, maišus kviečių, o kai kuriais atvejais net ir vandenį. Vis dėlto, žmonių susidomėjimas rodo, kad jie yra pasiilgę autentiškų tradicinių amatų demonstravimo, galimybės patiems prisiliesti prie senųjų darbo būdų ir paragauti tradicinių patiekalų.
Esame nuoširdžiai dėkingi visiems, prisidedantiems prie šios edukacinės programos įgyvendinimo ir sklaidos, taip pat Panevėžio rajono savivaldybės administracijai už moralinę ir finansinę paramą.
Tikime, kad „Įstricos zacirka“ dar atras kelią ne tik į įvairius Lietuvos kampelius, bet ir į Europą. Spalio pradžioje esame pakviesti į Strasbūrą, kur planuojame pristatyti savo tradiciją ir edukacinę programą.
Šį kartą, tikėtina, keliausime be spragilų, akmeninių girnų, puodų ir šaukštų. Svarbiausia, kad tradicijos keliauja kartu su žmonėmis. Jos gyvuoja tol, kol yra perduodamos iš kartos į kartą, pasakojamos, demonstruojamos ir, svarbiausia, išbandomos patiems.
„Įstricos zacirka“ – tai ne tik tradicinis patiekalas. Tai galimybė prisiminti savo šaknis, pažinti senolių kasdienybę ir tradicijas perduoti ateities kartoms.
Įstricos kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas
