Bitininkystė, tai ne tik saldūs vaisiai, bet ir karčios nusivylimo šaknys

Bitininkai yra išskirtinė žmonių grupė, tiesiogiai užsiimanti bičių produktų gamyba, praktikuojantys apiterapija. Lietuvoje bitininkystė yra sena ir garbinga tradicija, daugelyje šeimų šis amatas perduodamas iš kartos į kartą Bitininkai turi labai daug išmanyti apie bičių gyvenimą. Šios žinios perduodamos visiems, kas tik domisi bitučių gyvenimu, mokomasi iš šio amato žinovų įvairiausiuose susirinkimuose ir kitokio pobūdžio sueigose. Bitininkų ilgaamžiškumas parodo apie jų kasdieninį vartojimą bičių produktus, tai medus, žiedadulkės, bičių duonelė, vaškas, pikis ir kiti produktai paimti iš avilio, tačiau viskam savas laikas. Per mano 60 metų gyvenimo su bitėmis laikotarpį, stipriai viskas pasikeitė. Pasikeitė (išėjo anapilin) daugybė savamokslių ir mokslininkų, kurie savo patirtį ir pamokymus surašė į storiausias knygas, keletą kartų pasikeitė ir bitučių nameliai, nuo medžio drėvių iki įvairiausių plastikinių avilių, dūminės ir tos jau išmanios pasidarė, ką bekalbėti apie medaus iš korių išėmimą. Prisimenu kambario grindyse duobutę, į kurią įstatydavom medinį vieno rėmo savos gamybos medsukį ir mums vaikams buvo didžiausia palaima paragauti šviežio kvapnaus medučio. To meto bitininkai net neįsivaizdavo, kaip dirbtinai auginamos bičių motinėlės, o apie dirbtinį jų apvaisinimą net tokios minties neturėjo, nes ir aš gal tik prieš kokį 20 metų pamačiau filmuke.
Viskas pasikeitė, ir įrankiai, ir bičių nameliai, ir vaško perdirbimas, ir medaus išėmimas iš korių, tik nepasikeitė ta mūsų darbščioji bitutė. Atkeliavo įvairių rasių bičių motinėlės iš viso pasaulio nuo geltonų iki juodų ir įvairiausių jų sukryžmintų mišrūnių. Bet mane neramina, kad pasikeitė ir bitininkų karta, kai kurie bitutes laiko kaip pramogą, nes nėra gražiau stebėti kaip kitas dirba, kad ir į bitutes. Tenka susitikti su labai plačia bitininkų auditorija, nes esu bičių motinėlių augintojas, ir tenka išklausyti kiekvieno motinėlės pirkėjo išgyvenimus, apie to ar kito avilio nesėkmę prarandant motinėlę. Sunkiausia įtikinti asmenį, kad bičių motinėlė turi būti reikalinga būtent jo bičių šeimai, o ne bitininkui. Apie bitučių gyvenimą iš savo patirties galėčiau pasakoti, kad ir visą dieną, jei tik yra norinčių klausytis ir užsiimti šiuo amatu, nes bitininkavimas pasidaro liga, nuo kurios sunku išgyti. Panevėžio rajone yra daug puikių bitininkų išmanančių savo amatą, daugelis susibūrė į bitininkų draugiją, bet yra ir kuklesnių žmonių, kuriems gėda prisipažinti, kad jų žinios nėra tvirtos, tad 2025 kovo 15 dieną 11.30 val kviečiu visus norinčius pradėti bitininkauti, tuos kurie abejoja savo žiniomis ir patirtimi, atvykti į nemokamą seminarą pasidalinti savo patirtimi ar nesėkme į Įstricos kaimo bendruomenės patalpas Įstro g. 11 A Įstricos kaime Paįstrio sen., kur galėsite gauti atsakymus į Jums rūpimus klausimus. Tai nuo bičių šeimos apgyvendinimo avilyje, jų priežiūrą ir gydymą visais metų laikais, bei paruošimu kitam sezonui iš rudens. Prašau bendruomenių pirmininkus padrąsinti Jūsų bendruomenės narius, kurie kaltina kitus bet ne save, kad jiems nesiseka bitininkauti.
Kviečiu visus besidominčius atvykti į susitikimą. Dalyviai bus vaišinami tautiniu paveldu pripažinta sriuba „Įstricos zacirka“. Dalyvius prašome informuoti apie dalyvavimą, kad visiems užtektų zacirkos.

Tradicinis bitininkas, sertifikuotas tautinio paveldo produktų kūrėjas,

Įstricos kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas +37069926922