Ten, kur ežerų vanduo atspindi mus pačius. Žygis Aukštaitijos nacionaliniame parke
Liepos 11-13 d. Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga organizavo trijų dienų žygį – draugiškas triatlono varžybas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Žygio metu dalyviai įveikė 14 kilometrų trasą pėsčiomis Asalnų, Laumiakių ir Ešerinio ežero pakrantėmis, baidarėmis nuplaukė 15 kilometrų Bukos, Srovės upėmis, Skriogžlės upeliu, Baluošo, Baluošykščio ir Sravinaičio ežerais, dviračiu apkeliavo 16 kilometrų trasą, vingiuojančią per Palūšės, Meironų ir Puziniškio kaimų apylinkes, savo jėgas išbandė tinklinio, badmintono ir petankės varžybose.
Pirmąją žygio dieną projekto dalyviai keliavo Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų pakrantėmis. Apsidairę Lūšio ežero pakrantėje įsikūrusiame vaizdingame Meironų kaime, stabtelėjo prie signataro Česlovo Kudabos sodinto ąžuolo ir P. Gaižučio išdrožtos atminimo lentos jį sodinusiam signatarui.
Keliaudami miško ir pievų takeliais žygeiviai priėjo Asalnų ežero įlankos pakraštyje, giliai savo šaknis įleidusią Asalnų pušį, kuri skaičiuoja trys šimtai dvidešimtuosius metus. Vietiniai senoliai pasakoja, kad toje vietoje vaidenasi, o gerai įsiklausius Asalnos pušis, kiekvienam čia užsukusiam tyliai šnabžda: „nevaikščiok čia naktį, abe, žmonys saka, pa mana šaknim pakavota mergela, kasnakt Asalnuos maudos i žmanim prisiduoda“.
Eidami Linkmeno miško takeliu, rinkdami voveraites, žemuoges ir ragaudami jau sirpstančias mėlynes projekto dalyviai pasiekė Vaišniūnų miško apsuptyje pasislėpusius du ežerėlius, dėl formos ir skirtingos vandens spalvos, vietiniai gyventojai juos vadina Laumės akimis. Abu ežerėliai turi Ešerinio vardus, nors kartu vadinami Laumiakiais ir yra gamtos paveldo objektai. Prisėdę minkštuose samanų pataluose žygeiviai mėgavosi pietumis, pašnekesiais ir vasariška miško ramybe. Po trumpos poilsio pertraukos keliautojai vėl leidosi į kelią – žingsniavo vingiuotu miško taku, klausėsi gidės Ritos Ramanauskienės pasakojimų apie šio krašto žmones, papročius bei paslaptis, kuriomis apipinti miškai ir ežerai.
Įsikūrę stovyklavietėje dalyviai mėgavosi ant laužo virta vakariene, ežero gaiva, stebėjo šokančias laužo liepsnas ir į dangų kylančias žiežirbas.
Sekančią dieną pasitikę kylančią saulę, atsigaivinę vėsiame Lūšio ežero vandenyje, gerdami karštą arbatą dalyviai išsiruošė į baidarių žygį vingiuotomis Būkos, Srovės upėmis, Skriogžlės upeliu, Baluošo, Baluošykščio ir Sravinaičio ežerais.
Žygį pradėję Ineigos stovyklavietėje keliautojai stebėjo pakrantės augaliją, priplaukę Vaišnoriškiškės kaimą žavėjosi į upę subridusiais liepteliais su senovinio liaudies stiliaus pastatais. Praplaukė Tauragnų – Braslavo vieškelio tiltą kertantį Būkos upę ir dešiniajame krante stovėjusios, senos smuklės, liekanas. Susiaurėjusi upės vaga tapo dar labiau vingiuota, vandens tėkmė – stiprėjo. Vingiuose keliautojai turėjo įveikti gilesnes duobes, nuvirtusius medžius. Įplaukę į Baluošo ežerą keliautojai grožėjosi atsivėrusiu gamtos peizažu: ežerą juosia sodriai žalios spalvos pušynų juosta, o jo vandenis puošia salos, išsibarsčiusios lyg pažirę mamos karoliai. Papietauti žygeiviai stabtelėjo Adomragyje, pabraidę, o drąsiausieji ir nusimaudę keliautojai žygį tęsė plaukdami Baluošo ežeru.
Keli kilometrai ežero vandenimis, kai krantai labai toli ne vienam irkluotojui kėlė baimę ir nerimą. Priplaukę betoninį tiltą, jungiantį Baluošo ir Baluošykščio ežerus, keliautojai atsipūtė – sunkiausioji dalis įveikta.
Irdamiesi Baluošykščio ežeriuku, už savęs palikę Simoniškio, Vaidžiuškių kaimus, žygeiviai pasiekė, kilometro nesiekiantį, Skriogžlės upelį, kuris dalyvius pasitiko keliais staigiais vingiais ir medžių užvartomis. Plaukdami Sravinaičio ežero vandenimis keliautojai vis dairėsi, kadaise dvarininko Gimžausko iš Linkmenų pastatyto Ginučių vandens malūno, kuriam pradėjus veikti buvo užtvindyti aplinkinių valstiečių dirbami laukai, vietiniai pasakoja, kad tuo metu net teismai vyko tarp valstiečių ir Gimžausko. Po Gimžiausko mirties visas malūnas atiteko kaimui, o šiuo metu jis saugomas valstybės ir priklauso Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai.
Yris, dar vienas yris ir štai – prieš akis žygeiviams iškilo žymusis, valstybės saugomas XIX amžiaus technikos paminklas – Ginučių vandens malūnas, kuriame šiuo metu veikia muziejus su autentiška senų laikų malūno įranga, kuri ne tik ilgai grūdus malė, bet net ir elektrą gamino. Išsilaipinę dešinėje vandens malūno užtvankos pusėje ir persinešę baidares per asfaltuotą kelią, atsigaivinę po malūno užtvankos vandens kaskadomis, paplaukę dar kelis kilometrus žygeiviai pasiekė baidarių žygio finišą.
Vakarop, pavalgę ir šiek tiek pailsėję nuo irklavimo, projekto dalyviai rungėsi tinklinio varžybose, džiaugėsi pergalėmis ir medaliais.
Paskutiniąją stovyklos dieną, žygeiviai keliavo net keliomis transporto priemonėmis. Autobusą pasiekę sunkvežimiu – keliavo į Palūšę, nuo kur vaizdingais miško ir pievų takeliais dviračiais mynė per Meironis, Gaveikėnus, Straigailiškį, šiek tiek išsukę iš kelio ir pasiekę Vaišniūnus, Ignaliną sugrįžo į Palūšės prieplauką, iš kur keliais laiveliais leidosi į pasiplaukiojimą po Lūšio ežero vandenis.
Trys dienos praleistos Aukštaitijos širdyje – neskubant, kalbantis ir mėgaujantis kiekviena akimirka – leido pasijausti gamtos dalimi. Kiekvienas žingsnis, yris ir pedalų paspaudimas vedė ne tik per kalvas ir miškus, upes ir ežerus, bet ir per vidinį žmogaus pasaulį – kvietė sustoti, įsiklausyti, pajusti, kiek daug galime, kai esame kartu. Ugnies šviesoje gimė juokas, einant miško takeliais – tylūs pokalbiai, o ežero vandenyse atsispindėjo ne tik mėnulio pilnatis, bet ir mūsų bendrystė.
Žygis – tai ne vien sporto iššūkis. Tai kelionė, kurioje stiprėjo kūnas, bet dar labiau – širdis. Ir nors stovyklos laužas jau užgeso, kelionė tęsiasi – kiekviename žingsnyje, kuriuo žengiame į priekį, saugodami tai, ką šios dienos visiems padovanojo.
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė Odeta Baltramiejūnienė
