Kai žmonės susieina – ir širdys sušyla

Joninės – tai ne tik trumpiausia naktis, bet ir ilgiausia metų diena, kai visa gamta tarsi kviečia sustoti, įsiklausyti, apsidairyti ir įkvėpti vasariškos gaivos. Tą dieną nuo seno žmonės rinkdavosi draugėn – ne tik švęsti, bet ir stiprinti bendruomeninius ryšius. Ir šiandien, šiuolaikinėje Lietuvoje, Joninių laužai liepsnoja ne tik simboliškai – jie sujungia kaimų, miestelių žmones, kviečia bendrauti, dalytis, kurti ir veikti kartu. Tai ypatingai jautėsi ir šių metų Panevėžio rajono bendruomenių sąskrydyje, kuris organizuotas Joninių išvakarėse, Piniavoje.

Susirinkusius sveikino renginio vedėjai Daiva Kiršgalvienė ir Valdemaras Liudvinavičius, Panevėžio rajono meras Antanas Pocius, tarptautines asociacijos „Europos kaimo partnerystės“ prezidentė Guoda Burokienė, Seimo narė Modesta Petrauskaitė, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Virginija Šetkienė, administracijos direktorius Edmundas Toliušis, mero pavaduotojas Rimantas Pranys, tarybos narės Laura Mackevičienė ir Genė Jakaitienė, Panevėžio miesto ir rajono bendruomenių pareigūnas Darius Petraitis, Panevėžio seniūnijos seniūnas Saulius Skrebė, Piniavos bendruomenės pirmininkas Zigmantas Babilas, linkėjimus perdavė ilgametis Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis.

Joninių vainikas – sujungęs upės krantus

Dvidešimt antrą kartą vykęs sąskrydis kvietė dalyvius atsigręžti ir prisiminti Joninių šventės tradicijas – kupoliauti, pinti žolynų vainikus, jais puoštis, ieškoti paparčio žiedo, kūrenti laužus, daug šokti, dainuoti, bendrauti, vaišintis, visiems dalinti apkabinimus ir šypsenas. Organizatoriai iš anksto kvietė bendruomeniečius rinkti žolynus, pinti vainiko juostas ir atvykus į šventę jas sujungti į vieną vainiką – simbolizuojantį mūsų vienybę, kūrybingumą ir bendrystę. Susitelkusios bendruomenės sąskrydžio erdvę papuošė net 787,8 m. savo rankomis nupintu Joninių vainiku, kuriame kiekvienas įpintas žiedas, kiekvienas žolynas liudijo apie stiprią bendruomenių dvasią, gyvą tradicijų tęstinumą ir žmonių meilę savo kraštui.

Vainiką pynė net keturiasdešimt rajono bendruomenių, kurių lyderiams įteiktos padėkos, o aktyviausioms, ilgiausias ir gražiausias vainiko juostas nupynusioms bendruomenėms, įteikti Šilagalio medelyno dovanų kuponai. Atkakliausiai įsitraukė Vadoklių ir Mikėnų bendruomenės atstovai, nupynę net 112 metrų ilgio vainiką, jie sutelkė sąskrydžio dalyvius bendram vainiko pynimui, kai renginio metu buvo supinti visi atsivežti augalai, moterys, siekdamos, kad vainikas būtų kuo ilgesnis, nuo galvų nusiėmė savo vainikus ir juos įpynė į bendrą vainiko juostą. Jotainių bendruomenė nupynė 42  metrus, Paįstrio bendruomenė 38 metrus žolynų vainiko. Komisijos atstovai – seniūnas Saulius Skrebė, VVG administracijos atstovė Vilma Juodagalvytė-Baranovskaja ir fotografas Gintaras Lukoševičius išrinko gražiausias žolynų juostas, kurias nupynė Vaivadų, Sujetų, Gustonių ir Naudvario bendruomenės. Saulei leidžiantis Joninių vainiko juosta papuošė Lėvens upės tiltą ir jo prieigas.

Paskelbti ir apdovanoti konkursų nugalėtojai

Sąskrydžio metu buvo paskelbti ir apdovanoti Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos organizuotų konkursų nugalėtojai. Fotografijų konkurse „Mūsų kaimo istorijos pėdsakais“ dalyvavo net 13 autorių. Pirmąją vietą užėmė Vadoklių ir Mikėnų bendruomenės atstovė Ieva Augulytė, antroji vieta atiteko Neringai Gverždienei iš Barklainių 1 kaimo bendruomenės, o trečioji  – Violinai Dulkienei iš Ėriškių kaimo bendruomenės. Konkurso „Žydintis kaimas 2025“ nugalėtojai – Trakiškio, Uliūnų ir Barklainių 1 kaimo bendruomenės.

Veiklos visiems sąskrydžio dalyviams

Šventės metu koncertavo Paįstrio kultūros centro ir svečių meno mėgėjų kolektyvai, grupės „Radvija“ ir „Kitava“. Joninių šokius organizavo Darius Dimbelis ir Reda Venediktova. Panevėžio miesto ir rajono policijos bendruomenių pareigūnai pristatė „Eismo saugumas bendruomenėse“ veiklas, Visuomenės sveikatos biuro specialistai bendradarbiaudami su Žaliuoju tašku pristatė savo veiklas, organizavo loteriją, demonstravo automobilių apsivertimo imitavimo įrenginį. Panevėžio r. savaitraščio „Tėvynė“ redaktorė Audra Koriakina kvietė užsiprenumeruoti laikraštį ateinantiems 2026-iesiems metams, bei laimėti redakcijos įsteigtus prizus. Vietos veiklos grupės administracijos atstovai Vilma Juodagalvytė-Baranovskaja ir Dainius Grižas papasakojo apie VVG vykdomas veiklas ir galimybes bendruomenėms dalyvaujant projektinėse veiklose. Šaškių ir šachmatų žaidimą organizavo Trakiškio bendruomenės atstovė, šachmatų trenerė Asta Liobikienė. Panevėžio vyskupijos Caritas atstovai susirinkusius vaišino savo pagamintu maistu, pristatė naują Carito paslaugą – telefono linijos „Caritas klauso“ paleidimą. Renginio metu vyko edukaciniai užsiėmimai vaikams, amatininkų ir tautodailininkų amato pristatymas bei mugė. Sąskrydžio veiklas fotografijose įamžino Gintaras Lukoševičius.

Veiklas įkvėpė tradicijas puoselėjantis projektas

Sąskrydis organizuotas įgyvendinant Panevėžio rajono vietos plėtros strategijos „Panevėžio rajono 2016 – 2023 metų vietos plėtros strategija“  priemonę „Gyventojų aktyvumo, verslumo iniciatyvų skatinimas, krašto tradicijų puoselėjimas“. Projekto „Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos tradicijų puoselėjimas“ tikslas buvo suorganizuoti du, tradiciniais jau tapusius Panevėžio r. bendruomenių sąjungos sąskrydžius (2024 ir 2025 metais), kuriuose būtų skatinamas gyventojų kultūrinis aktyvumas, saviraiška, didinamas užimtumas, puoselėjami sveikos gyvensenos principai, mažinama socialinė atskirtis, į veiklas įtraukiami jauni žmonės, dalyvautų Panevėžio r. seniūnijų visų amžiaus ir socialinių grupių atstovai. Bendruomenės buvo skatinamos burtis, bendrauti tarpusavyje, dalytis gerąja patirtimi. Organizuojamos veiklos vienijo kaimo žmones, jie ugdėsi bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos įpročius. Projektas buvo įgyvendinamas su partneriu VšĮ ‚Jūsų Panevėžys“.

Kai šventė tampa ryšiu

Šių metų sąskrydis dar kartą įrodė, kad bendruomenės – tai ne pavieniai žmonės, o stipri, gyva ir kūrybinga jėga. Čia susitikę kaimų, miestelių gyventojai kūrė ne tik bendrą vainiką, bet ir tvirtą ryšį, kuris išliks ilgiau nei viena šventės diena.

Kai saulė leidžiasi virš vainikais apipinto tilto, o laužo šviesa dar ilgai spindi žmonių akyse, supranti – Joninės ne tik kalendoriuje. Jos gyvena mūsų rankose, pynusiose žolynų juostas. Jos gyvena dainose, šokiuose, šypsenose ir apkabinimuose, kuriais dalijomės. Ir tegul tas noras nepaliauja augti – kaip žiedai vainikuose, kaip ugnis laužuose, kaip tiltas per upę, jungiantis ne tik krantus, bet ir širdis.

Panevėžio r. bendruomenių sąjungos pirmininkė Odeta Baltramiejūnienė