Panevėžio Kristus Karaliaus katedra

Jaunimo integracijos galimybių centras

Krašto dvasininkai: sielovada ir visuomeninė veikla

Konferencijos, įvykusios 2003 m. gruodžio 12 d.,

pranešimų tezės

Skiriama Panevėžio Kristaus karaliaus katedros konsekracijos 70 - mečiui

Jonas Pašakauskis

Petras Juknevičius

Kunigas – poetas Petras Rimkevičius

Saulius Jučys

Kunigas Antanas Paurys

Justas Jasėnas

Prelatas Jonas Grabys

Laura Vasiliauskaitė

Poetas kunigas Jurgis Tilvytis – Ţalvarnis

Justina Aidukaitė, Lina Pačešiūnaitė

Prelatas Antanas Grigaliūnas

Petras Juknevičius

Kunigas Pranciškus Masilionis

Asta Karaliūtė, Petras Juknevičius

Kunigas Kazimieras Barauskas – Baras

Kristina Strielčiūnaitė

Kunigas Leonardas Skardinskas

Skaistė Kryžanauskaitė

Tezių autoriai

Panevėžys 2003

 Jonas Pašakauskis

Petras Juknevičius

Žymus jėzuitų istorikas, literatas, kalendorių leidėjas Jonas Pašakauskis (kitur - Pošakovskis, Pošaka – Pošakovskis, Pošakauskis,Pašakinis) gimė 1684 m. kovo 1 d. Šeduvos parapijjoje, (tiksli vietovė nežinoma, bet ji buvo prie Šakos upės) Upytės paviete, bajorų šeimoje. Mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1700 m. jis įstojo į Šv. Ignoto jėzuitų naujokyną Vilniuje. 1702 – 1703 mokslo metais J.Pašakauskis retorikos studijas jau tęsė Nesvyžiaus kolegijoje. 1703 – 1706 metais jis studijavo filosofiją Vilniaus universitete (toliau VU – P.J.). Jo pedagoginis talentas atsiskleidė 1706 – 1709 m. atliekant mokytojo praktiką. Maro metu, 1709 – 1710 m. jis su teologijos profesoriais buvo apsistojęs Lukiškių priemiestyje, o po to Dvarčionyse, kur pradėjo teologijos studijas, kurias tęsė 1711 m. grįžęs į Vilnių. Kunigu Jonas Pašakauskis įšventintas 1713 m. gegužės 21 d. Baigęs teologijos studijas jis dalyvavo viešuose disputuose, sakė lietuviškai pamokslus. 1714 – 1715 m. jis mokytojavo Kauno jėzuitų kolegijoje. Trumpai mokytojavo Kražiuose, 1716 – 1717 m. atliko terciatą Nesvyžiuje, grįžęs į Kauną 1717 m. rugpjūčio 15 d. jėzuitų bažnyčioje padarė 4 iškilmingus įžadus ir įstojo į Ordiną. Jis buvo paskirtas Kauno gimnazijos direktoriumi bei lietuvių pamokslininku. 1718 m. vasarą J.Pašakauskis paskirtas profesoriauti į VU, o rugpjūčio 30 d. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tris metus jis dėstė VU, o 1720 m. išvyko į Nesvyžių, kur tapo kolegijos prefektu.

1722 m. Ona Kotryna Sanguškaitė – Radvilienė, LDK kanclerio Karolio Stanislovo našlė, išsirinko jį savo septynmečio sūnaus Jeronimo Florijono mokytoju ir auklėtoju. Nuo tada ištisus 13 metų J.Pašakauskis išbuvo Radvilienės dvare. Čia jis galėjo naudotis turtinga Radvilų biblioteka, čia prasidėjo jo kaip rašytojo veikla.

Po to, J.Pašakauskis 1735 – 1738 m. dirbo Slucko, o 1738 – 1742 m. Nesvyžiaus kolegijų rektoriumi. Nuo 1742 m. pavasario jis tapo Nesvyžiaus Šv. Mykolo bažnyčios pamokslininku, ordino brolių katechetu ir dvasiniu tėvu. Nuo 1756 m. jis Nesvyžiaus kolegijoje mokė klierikus istorijos ir prancūzų kalbos.

Jonas Pašakauskis mirė Nesvyžiuje. 1757 m. birželio 3 d.

Jo kūrybinis palikimas labai didelis. J.Pašakauskio knygos spausdintos Varšuvoje, Vilniuje, Krokuvoje, Sandomire, Kališe.

Jonas Pašakauskis kartu su Stanislovu Rostovskiu pradėjo kurti požiūrį į reformaciją kaip į laikiną dalies visuomenės paklydimą, kurį paskatinusios svetimos iš užsienio perimtos idėjos, o reformacijos silpimą laikė gerai organizuotos katalikų bažnyčios veiklos rezultatu.

Svarbiausias jo veikalas yra “Katalikų mokslas” (5 tomai, iš viso 1403 psl.). Kita svarbi knyga - “Ganytojo Jėzaus Kristaus balsas”.

J.Pašakinskis - pirmųjų Lietuvos kalendorių sudarytojas. Pirmasis jo kalendorius (“Kalendarz polityczny na Rok Pański 1737”) pasirodė 1737 m. Iš viso buvo išleista 19 kalendorių. Jo kalendoriuose pateikiama žinių apie pasaulio kraštus, apie žemės apvalumą bei dydį, bandoma pateikti nuoseklią pasaulio chronologiją, yra istorinių žinių, stengiamasi religinius mokymus susieti su mokslo duomenimis. Istorikams įdomus 1739 m. kalendorius, kuriame J.Pašakauskis pateikia naują istorinę dalį - “Visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo” (“Historia uniwersalna od stworzenia Śviata do narodzenia Chrystusa”). Čia įdomi jo pasaulinės istorijos periodizacija.

Iš J.Pašakauskio vertimų bene įdomiausias yra satyrinis rinkinys “Absurda Jansenistica” (1755). Be to, jis išvertė R.Belermino, J.Lamberto, J.Pinamonto ir kitų autorių kūrinių.

Gyvenimo pabaigoje J.Pašakauskis rašė plačią Lietuvos ir Lenkijos respublikos katalikų bažnyčios istoriją. Rankraščiuose liko “Lietuvos provincijos jėzuitų biografinis žinynas” (“Słownyk biograficzny wybitniejszych jezuitόw prowincji zakoniej litewskiej”, kitaip “Societes Iesu Lithuania” arba “De viris illustribus Provinciae Lithuanie S.J.”) ir keletas kitψ darbų.

į viršų

Kunigas – poetas Petras Rimkevičius

Saulius Jučys

Kunigas Petras Rimkevičius gimė 1842 m. sausio 13 d. Naniškiuose, Pandėlio valsčiuje (dabartiniame Rokiškio rajone). Tėvai Rimkūnai - valstiečiai. Šeimoje Petras buvo vyriausias sūnus. Tėvai nenorėdami sūnaus atiduoti į rekrūtus, leido į mokslus. Baigęs Panevėžio gimnaziją, 1862 – 1868 metais mokėsi Varnių dvasinėje seminarijoje. Kunigu Petras Rimkevičius įšventintas 1869 m. Jis kunigavo trijose parapijose: 1869 – 1881 m. vikaras Kupiškyje, 1881 – 1886 m. Joniškėlio klebonas, o 1886 – 1896 m. klebonavo Pušalote, nuo 1896 m. iki savo mirties 1907 m. gruodžio 20 d. – altaristas. P.Rimkevičius palaidotas Pušalote.

Apie kunigo P.Rimkevičiaus visuomeninę lietuvišką patriotinę veiklą žinių liko nedaug. Šiek tiek duomenų apie jį pateikė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė savo atsiminimuose. Klebonaudamas Joniškėlyje jis Petkevičiams padovanojo brolių Juškų raštų rinkinį. Savo gramatikoje P.Rimkevičiui dėkojo F.Kuršaitis. Pasak Bitės, klebonas mėgęs dainuoti liaudies dainas. Buvęs inteligentiškas, ne fanatikas, truputį atsiskyrėlis. Kunigas aukojo “Žiburėlio” draugijai. Jo augintinė, sesers dukra Albina, prisimena, kad pas kleboną Pušalote lankydavosi knygnešiai, vasaras praleisdavo studentai, moksleiviai.

Kunigo Petro Rimkevičiaus kūrybos beveik nėra išlikusios. Žinomi du liaudies dainų dvasia parašyti jo kūrinėliai: “Širdinga ir laisva tur būti giesmelė” ir “Tykus buvo vakarėlis”. Pastarasis tapo liaudies daina. Spėjama, kad kai kurios dainos, priskirtos A.Vienažindžiui, sukurtos kunigo P.Rimkevičiaus. Pats kunigas Petras Rimkevičius savo darbais perdaug nesigarsino, bet jo vardas įrašytas į Lietuvos literatūros istoriją.

 

 

Kunigas Antanas Paurys

Justas Jasėnas

Būsimasis dvasininkas gimė 1885 m. spalio 5 d. Butiškių kaime, Antazavės parapijoje. Aštuonių vaikų šeimoje

jis buvo pirmasis. Mokėsi Antazavėje, vėliau persikėlė į Mintaują (dabar Jelgava) Latvijoje ir 1903 m. baigė gimnaziją. 1904 - 1909 m. mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune ir baigęs pilną kursą, 1909 m. gegužės 29 d. gavo kunigo šventimus. Buvo paskirtas vikaru į Pagirių parapiją (Ukmergės dekanatas), 1915 m. - į Miežiškius filialisto pareigoms. Nuo 1919 m. aktyviai įsijungė į kultūrinę ir visuomeninę parapijos veiklą. Subūrė katalikiškas ir labdaringas organizacijas, keletą kartų buvo išrinktas Miežiškių valsčiaus tarybos nariu. 1920 m. jo ir bažnyčios komiteto narių iniciatyva bei pastangomis atnaujinta ir užbaigta, dėl Pirmojo pasaulinio karo sutrukdyta, naujos mūrinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios statyba. Po metų, 1921 m. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Apie 1921 m. jis pastatė kleboniją ir ūkinius pastatus, 1924 m. panaudodamas senosios Miežiškių bažnyčios medžiagą, buvusios senosios bažnyčios šventoriaus ir kapinių vietoje, pastatė parapijos namą su sale, mansardą. Kunigas prižiūrėjo 10 ha. žemės ir ūkį kuris priklausė vietos parapijai. Nuo 1921 m kunigui paskirtos kuratoriaus pareigos, o nuo 1926 m. kun. A. Paurys tapo klebonu. Dirbdamas parapijoje ruošė vaikus pirmiesiems šventiesiems Sakramentams, lankydavosi parapijos mokyklose. Dirbdamas Miežiškiuose globojo susibūrusius pavasarininkų organizacijos narius, įkūrė beturčių globos draugiją, rūpinosi “Angelo Sargo”, kitaip angelaičių, Blaivybės, Katalikų veikimo centro Miežiškių skyriaus, pranciškonų tretininkų, Švč. Sakramento brolijos, Krikščioniškojo mokslo, ūkininkų ir Moterų draugijų narių veikla.

1924 m. lapkričio 15 d. jis išrinktas Panevėžio apskrities miškų komisijos nariu, buvo ilgametis Tėviškės pagražinimo komiteto Panevėžio skyriaus valdybos narys. Daugelyje dalykų jautėsi kunigo iniciatyva ir rūpestingumas. Kaip Panevėžio ūkininkų kooperacijos narys prisidėjo ir prie Miežiškių pieninės statybos, pradėjusios veikti nuo 1925 m. Drauge su Miežiškių valsčiaus taryba pradėjo organizuoti miestelio trijų komplektų mokyklos statybą, tam tikslui pats paaukojo 5000 litų. Buvo Miežiškių valsčiaus tarybos narys 1925 m. ir 1928 -1929 m.

1925 m. birželio 8 d. Miežiškiuose apsilankęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius parapijos knygoje įrašė tokius žodžius: “Tikras, gyvas pavyzdys, ką gali ir mūsų apylinkėse nuveikti Klebonas sumaningas, uolus, atsidavęs savo pašaukimui, mokąs parapijiečius patraukti, suorganizuoti ir pastūmėti kilniems darbams atlikti”.

1929 m. birželio 16 d. kunigas A.Paurys buvo perkeltas į Užpalių parapiją administratoriaus pareigoms. Po metų ten įsteigė senelių ir vargšų prieglaudą, toliau rūpinosi parapijiečių sielovada, šelpė katalikiškas organizacijas, ypač pavasarininkus. 1931 m. kovo 13 d. sušaukė steigiamąjį Šv. Vincento Pauliečio draugijos susirinkimą ir pavedė šiai organizacijai rūpintis prieglaudos išlaikymu. Užpaliuose kunigas nuolat remontavo ir puošė bažnyčią, pastatė kunigų altaristų namą. 1950 m. spalio 26 d. jau turėdamas monsinjoro titulą, perkeliamas į Svėdasų parapiją. 1956 m. balandžio 28 d. apsigyveno Skapiškio parapijos altarijoje. Mirė 1968 m. balandžio 12 d., palaidotas Skapiškio bažnyčios šventoriuje.

 

Prelatas Jonas Grabys

Laura Vasiliauskaitė

Būsimasis kunigas gimė 1882 m. gegužės 6 d. Darbėnų parapijoje, netoli Kretingos. Ankstyvoji Jonuko vaikystė prabėgo Lazdininkų sodžiuje. J.Grabys 1890 – 1894 m. mokėsi Darbėnų liaudies mokykloje, 1895 – 1900 m. Palangos progimnazijoje. Iš Palangos jis išvyko į Kauną, kur 1900 – 1905 m. mokėsi kunigų seminarijoje. 1905 – 1908 m. J.Grabys studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Gavęs teologijos kandidato laipsnį, subdjakonu jis buvo įšventintas 1906 m. kovo 18 d., o kunigu – tų pačių metų gruodžio 23 d. Baigęs akademiją , jis paskirtas Švėkšnos vikaru. Šiose pareigose J.Grabys išbuvo vienerius (1908 – 1909) metus. Nuo 1909 m. rugpjūčio 7 d. iki 1915 m. balandžio 22 d. jis ėjo Liepojos mokyklų kapeliono pareigas. Artinantis frontui, kartu su visa Liepojos gimnazija, jis evakavosi į Peterburgą, kur tos gimnazijos kapelionu išbuvo iki 1918 m. gegužės 9 d.

1918 m. gegužės 23 d. kunigas J.Grabys grįžo į Lietuvą ir nuvykęs į Kauną tų pačių metų birželio 7 d. gavo paskyrimą į Panevėžį “Saulės” mokyklų kapelionu. Jam kapelionaujant Panevėžyje buvo atgauta buvusi pijorų bažnyčia, kurios rektoriumi jis išbuvo nuo 1918 m. gruodžio 2 d. iki 1919 m. spalio 31 d. Nuo pastarosios datos iki pat mirties Jonas Grabys buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Kurį laiką jam teko eiti ir Panevėžio dekano pareigas, bet dėl silpnos sveikatos 1923 m. nuo šių pareigų atleistas. Be to jam dar teko būti: Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionu (1920 – 1927), dėstyti tikybą mergaičių gimnazijoje, “Saulės” draugijos skyriaus kursuose. Jis buvo renkamas Panevėžio miesto tarybos, Ūkininkų sąjungos ir Ūkininkų banko pirmininku. Jo globoje buvo Šv. Vincento a Paulo draugijos vaikų ir senelių prieglaudos. Kunigas J.Grabys buvo sumanus Vyskupo padėjėjas. Panevėžio Vyskupijos tribunolo oficiolu jis buvo paskirtas 1926 m. birželio 15 d., o generalvikaru – 1927 m. gegužės 5 d. Susidarius Panevėžio katedros kapitulai, 1928 m. sausio 15 d. jis buvo paskirtas kapitulos prelatu – pirmininku.

Prelatas Jonas Grabys mirė 1929 m. kovo 1 d. Vienoje, po galvos operacijos. Palaidotas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi.

Amžininkų atsiminimuose prelatas liko kaip pareigingas žmogus, kuris pareigas sugebėjo atlikti nesireklamuodamas savo darbais. Jo vesti susirinkimai pasižymėdavo tvarkingumu, rimtumu, o “kieta ranka, tiesi kalba ir neiškrypstanti drausmė” patikdavo visiems dalyviams be pažiūrų ir nusistatymų skirtumo. Be prelato J.Grabio neapsieidavo nei viena žymesnė Panevėžio tikybinė, kultūrinė ar šiaip lietuvių organizacija.

Poetas kunigas Jurgis Tilvytis – Žalvarnis

Justina Aidukaitė, Lina Pačešiūnaitė

Jurgis Tilvytis gimė 1880 m. balandžio 8 d. Gaidžių kaime Tauragnų valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Vidurinį išsilavinimą gavo Mintaujoje (dabar Jelgava) ir Rusijoje. Beje, už atsisakymą skaityti maldą rusų kalba iš Mintaujos gimnazijos buvo pašalintas. Po to jis studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Kunigu buvo įšventintas 1903 metais. Penkerius metus J.Tilvytis vikaravo Krinčine, Tauragnuose, Pabiržėje ir Pakruojyje. 1908 m. gruodžio 20 d. paskirtas klebonu į Paįstrį. Čia jis aktyviai ėmėsi Paįstrio Marijos vardo bažnyčios statybos. 1910 m. lapkričio 14 d. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. Klebonavimo Paįstryje metais J.Tilvytis išvystė aktyvią visuomeninę veiklą: suorganizavo blaivybės draugijos skyrių, į kurį susibūrė apie 300 narių, įsteigė “Saulės” mokyklą, įkūrė bibliotekėlę su skaitykla.

1916 m. jis buvo perkeltas į Šėtą, o vėliau – į Marijampolę. Ten irgi tęsė aktyvią veiklą. Savo lėšomis jis įkūrė Šėtos progimnaziją, atstatinėjo parapijos trobesius ir t.t.

1927 m. J.Tilvytis atvyko į Panevėžį ir iki mirties dirbo marijonų vyresniuoju ir Panevėžio marijonų bažnyčios (dabar Švč. Trejybės) rektoriumi. Jis pasirūpino, kad būtų panaikintas bizantiško stiliaus bokšto kupolas, pertvarkė fasadą. Jurgis Tilvytis mirė staiga, sakydamas pamokslą per mirusio vienuolio laidotuves Panevėžio katedros kapinėse, 1931 m. gruodžio 24 d.

Pradėjęs kūrybinę veiklą dar seminarijoje, J.Tilvytis ją tęsė iki pat mirties. Pasirašinėjo slapyvardžiu Žalvarnis. Jo kūrybos tematika artima jį supančiai aplinkai ir jos žmonėms.

1909 m. parašė knygelę “Dienai brėkštant”, 1910 m. išleido du leidinėlius “Daujėnai” ir “Paįstriečiai”. Apie to meto Paįstrio bažnyčios statybą 1912 m. pasirodė jo knygelė “Palaimintu triūsu”, tais pačiais metais išleista “Per skausmus į laimę” ir “Rūtų saujelė”, o 1913 m. išleido Maironiui dedikuotas “Giesmes iš Jeremijo raudų”. Žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare J.Tilvytis paskyrė knygelę “Giesmės už mirusius”. Paskutinis kunigo darbas buvo 1930 metais išspausdintas 371 giesmės “Giesmynas”. J.Tilvytis parašė ateitininkų, pavasarininkų, blaivininkų ir kitus himnus, sukūrė Paįstriečių dainą, bendradarbiavo “Lietuvių laikraštyje”, “Bažnytinėje apžvalgoje”, “Viltyje”, “Draugijoje”, “Šaltinyje”, “Tiesos kelyje” ir kituose periodiniuose leidiniuose.

Prelatas Antanas Grigaliūnas

Petras Juknevičius

Antanas Grigaliūnas gimė 1893 m. rugsėjo 8 d. Kleboniškių kaime, Šeduvos valsčiuje, tuometinėje Panevėžio apskrityje (dabar – Radviliškio r.). Ūkininkų Grigaliūnų šeima buvo gausi, bene 12 vaikų. Būsimasis kunigas Antanas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, o po to įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu A.Grigaliūnas buvo įšventintas 1918 m. gegužės 1 d. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas vikaru į Linkuvą, kur ėjo ir gimnazijos kapeliono pareigas. 1923 – 1924 m. jis gilino teologijos studijas Kauno universitete. Vėl grįžęs į Linkuvą, ėjo kapeliono pareigas iki 1934 m., kol buvo paskirtas Biržų klebonu ir dekanu. Čia kunigas A.Grigaliūnas dirbo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo jis buvo ištremtas iš Lietuvos. Iš Sibiro kunigas grįžo 1956 m. A.Grigaliūnas trumpai yra klebonavęs Rozalime, buvo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altaristu, o nuo 1958 m. tapo tos bažnyčios klebonu. Kunigas Antanas Grigaliūnas pakeltas kapitulos prelatu, buvo numatytas kandidatu į vyskupus. Bet tam, matyt, sutrukdė mirtis. Prelatas Antanas Grigliūnas mirė 1960 m. liepos 1 d. Jis palaidotas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi.

B. Kviklys, apibūdindamas pareigingą kunigą, rašo, kad jis ir “kitus parapijos reikalus tvarkė pavyzdingai”. Jo rūpesčiu buvo sutvarkyta per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi Biržų bažnyčia, 1943 m. jo ir vietos gyventojų pastangomis Pelaniškių kapinėse pastatyta koplytėlė. Klebonaudamas Biržuose, jis turėjo įsigijęs 38 ha ūkį, kurį tvarkė pavyzdingai. Dirbdamas Linkuvoje, jis globojo ateitininkus ir jiems vadovavo.

Amžininkai prelatą A.Grigaliūną apibūdina, kaip ramaus, nuotaikingo būdo, pasižyminti tolerancija žmogų.

Prelatas padėjo išmokinti ir į kunigus išleisti savo jaunesnį brolį Mykolą (1907 – 1982). Jis paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo Panevėžio Katedros altaristu.

 

 

Kunigas Pranciškus Masilionis

Asta Karaliūtė, Petras Juknevičius

Būsimasis kunigas gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaime Joniškėlio parapijoje. Baigęs Panevėžio gimnaziją, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, studijas gilino Insbruke (Austrija). 1927 m. birželio 11 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas jį įšventino kunigu. 1928 m. P.Masilionis įstojo į Jėzuitų ordiną. Kunigas dirbo klebonu Karsakiškyje, Palėvenėje, Krikliniuose ir Sidabrave.

Kunigas Pranciškus Masilionis mirė 1980 m. spalio 14 d. Palaidotas Sidabravo bažnyčios šventoriuje.

Kunigo rūpesčiu buvo atstatyta apdegusi Palėvenės bažnyčia, sutvarkytos Kriklinių ir Sidabravo bažnyčios.

Dėl ketinimų apsilankyti JAV, jis konfliktavo su valdžia.

P.Masilionis, mokėjo 4 užsienio kalbas. Jis parašė 5 religinio turinio knygas: “Meilės Magnifika”, “Dieviškasis mūsų bičiulis Eucharistijoje”, “Apie maldą”, “Konferencijos”… Liko nemažas pluoštas jo sukurtų eilėraščių.

Kunigas buvo vidutinio ūgio, netaisyklingų veido bruožų. Iš prigimties buvo melancholiško būdo, jautrus. Jis buvo kuklus, bet drąsiai imdavosi didelių darbų. Vyskupas K.Paltarokas jį apibūdino: “P.Masilionis – retas žmogus, didelis, brangus žmogus…”

į viršų

 

Kunigas Kazimieras Barauskas – Baras

Kristina Strielčiūnaitė

Kazimieras Barauskas gimė 1904 m. kovo 28 d. Žudžių k. Ramygalos valsčiuje, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Šeimoje augo 7 vaikai – keturi sūnūs ir trys dukteris. Kazimieras šeimoje buvo penktas vaikas. Pradinį mokslą būsimasis kunigas įgijo Barklainiuose, po to Panevėžio gimnazijoje 1918 – 1922 metais baigė penkias klases. Iš Panevėžio išvyko į Kauną ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Joje per trejus metus baigė gimnazijos ir filosofijos kursą. Nuo 1925 m. iki 1929 m. lygiagrečiai lankė teologijos paskaitas Kauno universitete. K.Barauskas kunigu įšventintas 1929 m. gegužės 25 d. Po metų, 1930 m. jis įsigijo bažnytinių teisių licenciato laipsnį.

Vikaru ir kapelionu jis tarnavo Užpaliuose (1930 – 1931), Anykščiuose (1931 – 1933), o 1933 – 1934 m. vėl studijavo Kauno universitete. 1934 – 1935 m. jis buvo Pandėlio vikaru, po to trejus metus Biržų vikaru ir kapelionu. Iš Biržų buvo pakviestas į Kauną ir paskirtas Katalikų spaudos biuro direktoriumi. Nuo 1939 m. jis – “Mūsų laikraščio” redaktorius. 1940 m. kunigas K.Barauskas pasitraukė į Vakarus: trumpai pagyvenęs Vokietijoje, persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje.

Kazimieras Barauskas mirė staiga 1972 m. lapkričio 5 d. laikydamas mišias.

Spaudoje jis pradėjo bendradarbiauti nuo 1927 m. Rašė straipsnius “Rytui”, “XX amžiui”, “Pavasariui”, “Darbininkui”, “Panevėžio balsui”, “Mūsų laikraščiui”, “Šaltiniui”, “Moteriai”, “Ateičiai”, “Naujajai vaidilutei”, “Tiesos keliui” ir kitiems leidiniams. Publikacijas pasirašydavo slapyvardžiais: K.Baras, K.Šilinis, K.Didžiulis, K.Mažylis, J.Tyla, J.Vaškelis, Ašbaras ir inicialais K.B. 1938 m. jis suredagavo mokslinių straipsnių rinkinį “Krikščionybė Lietuvoje”. Gyvendamas Amerikoje bendradarbiavo tenykštėje lietuvių spaudoje, išleido knygą “Tremtinio pergyvenimai” (1943).

Kunigas K.Barauskas turto neturėjo: buvo laikomas vienu neturtingiausiu kunigu Čikagoje. Buvo aukštaūgis, gražių vyriškų bruožų, brunetas. Jaunystėje jį puošė tamsios garbanos.

Kunigas Leonardas Skardinskas

Skaistė Kryžanauskaitė

L.Skardinskas gimė 1916 m. liepos 1 d. Kulių k. Južintų parapijoje, Rokiškio r. Vaikystė prabėgo Didėjos k. Ragelių parapijoje. Jis mokėsi Ragelių pradžios ir Užpalių vidurinėje mokyklose, Rokiškio gimnazijoje. Vėliau teologiją jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete. L.Skardinskas kunigu įšventintas 1939 m. birželio 3 d.

Kunigas Leonardas Skardinskas vikaravo Pumpėnuose, Leliūnuose ir Panemunėlyje, klebonu dirbo Daunoriuose, Geidžiūnuose, Surdegyje ir Sidabrave – Dapšionyse.

Leonardas Skardinskas mirė 1989 m. gegužės 26 d.

Jo pastoracinę veiklą gražiai apibūdino Sidabravo parapijiečiai 1988 m. rugsėjo 1 d. laiške Panevėžio vyskupijos valdytojui: “Mes, Sidabravo parapijiečiai esame labai dėkingi, kad mums paskyrėte šventą, labai gerą kunigą tėvelį Leonardą Skardinską. Dabar visi parapijiečiai esame labai patenkinti. Žmonių bažnyčioje žymiai padaugėjo, ypač vyrų, jaunimo ir vaikų. Gerb. Tėvelis Skardinskas gydo mūsų sielų žaizdas. Jis kaip Gerasis Ganytojas tempia iš brūzgynų po vieną avį, deda ant savo pečių ir neša į Sidabravo bažnytėlę. Mes kasdien savo malda remiame jį …”

 

Tezių autoriai

Justina Aidukaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

Justas Jasėnas, Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijos seminaristas.

Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas.

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnysis specialistas.

Asta Karaliūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

Skaistė Kryžanauskaitė, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentė.

Lina Pačešiūnaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

Kristina Strelčiūnaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vadybos ir administravimo fakulteto studentė.

Laura Vasiliauskaitė, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vadybos ir administravimo fakulteto studentė.

į viršų