Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius
Panevėžio rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyrius

Krašto paveldas – 3


Konferencijos, skirtos Tarptautinei paminklų apsaugos dienai paminėti, pranešimų tezės
Panevėžys, 2003 m. balandžio 18 d.

Vita Žvinakytė, Vaida Andriejauskaitė. Panevėžio krašto vėjo malūnai

Petras Juknevičius. Vandens malūnai Panevėžio rajone

Rūta Grincevičiūtė. Paliūniškio tiltas

Loreta Paškevičienė. Siaurasis geležinkelis – technikos paminklas

Laura Vasiliauskaitė, Petras Juknevičius. Panevėžio apskrities tiltų inžinierius Pranas Markūnas

Tezių autoriai

Panevėžio krašto vėjo malūnai

 

Vita Žvinakytė, Vaida Andriejauskaitė

Panevėžio kraštas nuo seno garsėja vėjo malūnais. Čia jie pradėti statyti jau XVI a. pr., o jų statyba suintensyvėjo panaikinus baudžiavą t.y. XIX a. 2 – je pusėje. Panevėžio krašte daugiausia vyravo kepuriniai olandiško tipo vėjo malūnai. Jie būdavo mediniai arba akmens mūro. Panevėžio rajone valstybės saugomi 3 vėjo malūnai: Gudgalio, Mikėnų ir Sodeliškių kaimuose. Mieste yra išlikę 2 vėjo malūnai be įrengimų. Stultiškių k. esantis vėjo malūnas pritaikytas muziejui. Vienintelis šiuo metu arčiausiai Panevėžio vėjo jėga veikiantis malūnas yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje – draustinyje Kleboniškių k. (Radviliškio r.).

Kleboniškių malūną 1884 m. pastatė meistras Šiaulinskis. XX a. pr. jo savininkais buvo O.Gvalda, K.Grabaliauskas. 1910 m. malūną įsigijo N.Zenkevičius. Nuo 1926 m. malūninku tapo Pranciškus Zenkevičius. Po pastarojo mirties, jo našlė Monika Zenkevičienė malūną perdavė kuriamo Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus draustinio administracijai. Kleboniškių vėjo malūnas medinis, aštuonkampis, trijų aukštų statinys. 1997 m. jis įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (S 462).

Tebeveikiantis vėjo malūnas yra ir Sodeliškių k. (Velžio sen. Panevėžio r.), tik jo mechanizmus suka nebe vėjas, o elektra. Šis akmenų mūro, nupjauto kūgio formos keturių aukštų malūnas, pastatytas 1901 m. Jo statyba rūpinosi ir pirmuoju malūnininku buvo I.Miškinis. Vėliau malūnininku dirbo J.Miškinis. Po karo malūnas buvo nacionalizuotas. Apie 1958 m. jis pertvarkytas į elektra varomą. Sodeliškių vėjo malūnas įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (S 283).

Dalis įrengimų yra išlikę Gudgalio k. (Karsakiškio sen. Panevėžio r.) vėjo malūne. Šis akmenų mūro, nupjauto kūgio formos, keturių aukštų vėjo malūnas statytas apie 1865 m. Jį statė ir pirmuoju malūnininku buvo Marciukas. Vėlesnysis savininkas – D.Gentvilas. Malūnas apleistas nuo 1953 m. Bandymai malūną konservuoti 1987 – 1990 m. buvo nesėkmingi. Avarinėje būklėje esantis Gudgalio vėjo malūnas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (S 282).

Mikėnų k. (Vadoklių sen. Panevėžio r.) esantis vėjo malūnas statytas apie 1875 – 1880 m. Šis medinis, aštuonkampės piramidės formos vėjo malūnas veikė iki 1958 m. Visą laiką jis priklausė Jansonams. Kadangi Mikėnų vėjo malūne išlikusi dalis įrengimų, jis taip pat įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (S 284).

Į technikos paminklus nebepateko Stultiškių k. (Upytės sen. Panevėžio r.) be įrengimų likęs vėjo malūnas. Jis statytas 1880 m. Malūnas mūrinis, keturių aukštų, su balkonėliu. Tarpukario metais Stultiškių vėjo malūnas priklausė I.Rapševičiui. 1975 m. apleistas vėjo malūnas buvo rekonstruotas, jame įkurtas Linų muziejus. Nauja ekspozicija atidaryta 1996 m.

Panevėžio mieste Ramygalos gatvėje išlikę du mūriniai, nupjauto kūgio formos vėjo malūnai. Arčiau “Žemynos”
vidurinės mokyklos esantis vėjo malūnas pastatytas apie 1880 m. Jis priklausė Meškinui. Apie 1922 m. jį nusipirko J.Biežis. Po karo malūnas kurį laiką buvo apleistas. Dabar jame įsikūrusi parduotuvė “Skaliaras”.

Antrasis Ramygalos gatvėje esantis vėjo malūnas statytas 1875 m. Jo savininkais buvo: Mikalajūnas, Z.Pranskūnas. Tarpukario metais jis pertvarkytas į elektra varomą. Malūnas uždarytas 1980 m. Kurį laiką jis priklausė miesto Kultūros skyriui. Dabar malūne įrengtas restoranas.

 

į viršų

Vandens malūnai Panevėžio rajone

Petras Juknevičius

Istoriniuose šaltiniuose vandens malūnai minimi nuo XIII a. Pradžioje jie buvo statomi dvaruose, miestuose, o nuo XIX a. 2 – osios pusės ir valstiečių ūkiuose. Jie buvo mediniai ir mūriniai. Pagal vandens veikimą ratai skirstomi į: apatinio veikimo, viršutinio veikimo ir vidurinio veikimo vandens ratus. Lietuvoje buvo visų minėtų tipų vandens ratai.

Dabartinio Panevėžio rajono teritorijoje duomenų apie vandens malūnus aptinkame XIX šimtmečio aprašymuose. 1869 m. paminėti Murmulių, Vadaktų, Vadaktėlių ir Vinupės dvarų bei Krekenavos miestelio vandens malūnai. Paminėtas ir Žibartonių malūnas, tik lieka neaišku ar tai vandens, ar vėjo malūnas. 1908 m. Nevėžyje, dabartinio Panevėžio rajono teritorijoje, buvo 9 vandens malūnai: Tautkūnuose, Velžyje, Pajuostyje, Savitiškyje, Nausodėje, Vadaktėliuose, Vadaktuose, Skaistkalnėje, Slabadoje. 1923 m. nurodytas Slabodkos vandens malūnas prie Krekenavos. Mažiau duomenų apie Lėvens ir kitų Panevėžio rajono upių suktus malūnus. XX a. pr. Lėvenyje vandens malūnai buvo įrengti Karsakiškyje, Paliūniškyje ir Piniavoje. Vėliau minimas Daukniškio k. vandens malūnas. Kiti vandens malūnai: Dubulių dvare Upytės upelyje, Liberiškio dvare Šuojos upėje. 1922 m. minimas Upytės vandens malūnas (neaišku ar tai painiojama su Dubulių malūnu, ar buvo įrengtas kitas – P.J.).

Šiuo metu išlikę tik Karsakiškio ir Velžio vandens malūnai.

į viršų

Paliūniškio tiltas

Rūta Grincevičiūtė

Paliūniškio tiltas per Lėvens upę kelyje Paliūniškis – Vabalninkas yra 0,3 km į r. nuo buvusio Paliūniškio dvaro. Tiltas pastatytas 1933 m. Jį projektavo ir statybos darbus prižiūrėjo tuometinis Panevėžio apskrities savivaldybės inžinierius, vėliau – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras Kazys Germanas (1897 – 1980). Tiltas savivaldybei kainavo 73 000 litų.

Paliūniškio tiltas arkinis su trimis judamais šarnyrais, vienos angos. Tiltas gelžbetoninis, 62,0 m ilgio, 5,20 m pločio. Angos ilgis 45 m. Toks tiltas yra vienintelis Lietuvoje.

Per savo gyvavimo laikotarpį Paliūniškio tiltas turėjo keletą rekonstrukcijų. 1974 m. buvo pakeisti turėklai. 1993 m. parengtas “Lietprojekto” Kauno skyriaus specialistų tilto sutvarkymo projektas, pagal kurį buvo atlikti darbai.

Paliūniškio tiltas įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (S 98).

 

į viršų

Siaurasis geležinkelis – technikos paminklas

Loreta Paškevičienė

Nors siaurojo geležinkelio kompleksas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas kaip turintis istorinę, techninę, technologinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę reikšmę, bet čia plačiau aptarsime jo techninius dalykus.

Iki mūsų laikų išliko autentiška pagrindinė ruožų įranga: sankasos, pabėgiai, bėgiai, pralaidos, tiltai. Bėgiai yra pagaminti įvairių XX a. rusų, vokiečių, danų gamyklų. Tiltus statė Nepriklausomos Lietuvos specialistai, todėl jie pasižymi aukšta tiesimo kultūra, geromis medžiagomis ir darbų kokybe. Tiltų konstrukcijos nesudėtingos, racionalios. Didžiausias siaurojo geležinkelio tiltas – tai 96 m. ilgio plieninis kniedytas santvarinis tiltas per Šventąją Anykščiuose. Panevėžio mieste yra išlikęs viadukas. Jis eina virš kelio Panevėžys – Pasvalys ir plačiojo geležinkelio Panevėžys – Kupiškis pervažos, siaurojo geležinkelio Panevėžys – Rubikiai ruože, 2,1 kilometre. Pastatytas – 1938 metais, 1954 metais vykdant rekonstrukciją įrengtas perdenginys. Tai vienintelis Lietuvoje geležinkelio viadukas virš kelio ir geležinkelio.

Išlikę autentiški vandens tiekimo sistemos elementai – vandens bokštai, hidrokolonėlės, vandens siurbliai, siurblinės, šuliniai. Įdomiai atrodo išlikę du vandens bokštai: Raguvėlės ir Anykščių stotyse. 1937 – 1938 m. rekonstruojant Panevėžio siaurojo geležinkelio stotį, įrengtas naujas vandens bokštas. Naują vandens bokštą pastatė ties stoties peronu, o rytiniame miesto pakraštyje, prie Nevėžio upės, - siurblinę, kurią su bokštu sujungė vamzdžiais. Antrojo pasaulinio karo metais šį statinį vokiečiai sugriovė. Jų kariuomenei atsitraukus, buvo įrengtas laikinas vandens bokštas, o pokariu pastatytas standartinis vandens bokštas kaip visuose TSRS geležinkeliuose. Panevėžio pirmąjį siaurojo geležinkelio vandens bokštą nugriovė 1976 m. tiesiant dabartinę S. Kerbedžio gatvę.

Žemiau Senamiesčio gatvės, prie Nevėžio slėnio šlaito prisišliejęs nenaudojamas siurblinės statinys. Daug metų Nevėžio vanduo per Panevėžio senamiestyje įrengtą siurblinę požeminiais vamzdžiais buvo tiekiamas į šalia geležinkelio stoties pastatytą vandens bokštą. Tokiais pat vamzdžiais iš bokšto vanduo patekdavo į specialias kolonas ir iš jų sruveno į garvežius. Garo lokomotyvai vežė sąstatus ir buvo kūrenami anglimi, jie sunaudodavo nemažai vandens. 1957 – 1962 m. garo varomi lokomotyvai – garvežiai buvo pakeisti dyzeliniais kuriems vandens poreikis buvo labai mažas, todėl vandens siurblinės, bokštai tapo nebereikalingi. 2001 m. Panevėžio siurblinė privatizuota ir kaip nereikalingas statinys pradėta griauti. Seniausias garvežys 1999 m. atgabentas iš AB “Panevėžio cukrus” ir pastatytas prie Geležinkelio stoties. Saugiam traukinių, pavienių lokomotyvų, kitokio tipo geležinkelio riedmenų eismo reguliavimui naudojami buvo stacionariniai įrengimai – semaforai. Jie buvo įrengti prie stočių teritorijos ribų, greta svarbiausiojo kelio, dešinėje eismo krypties pusėje. Semaforus aptarnaudavo budintys postų iešmininkai, pakeldami iešmus rankine pavara. Panevėžio mieste semaforas stovėjo prie geležinkelio stoties, netoli Pušaloto g. pervažos. Semaforas buvo viensparnio tipo. Jį sudarė 10 m. aukščio metalinis grotinis stiebas su viršutinėje dalyje įrengtu signaliniu sparnu. Signalinis sparnas pakeltas į viršų 135 laipsniu kampu stiebo atžvilgiu ir žalias žiburys leido traukiniams įvažiuoti į stotį. Horizontali sparno padėtis, papildyta naktį raudonu žibintu, taip pat ir dieną esant rūkui, pūgai ar liūčiai – reiškė įsakymą sustoti. Tobulinant geležinkelio transporto sistemą semaforus pakeitė šviesoforai. Daug semaforų buvo demontuota.

Panevėžio mieste saugoma: siaurojo geležinkelio ruožas, depo ir sandėlių pastatai (Geležinkelio g. 23 ), viadukas.

Depas saugomas kaip vienintelis siaurojo geležinkelio lokomotyvų priežiūros, remonto depas ir kaip gamybinis pastatas, turintis unikalią autentišką planinę – erdvinę struktūrą bei kompoziciją. Siaurasis geležinkelio kompleksas vertinamas ne tik kaip kultūros paveldo objektas, bet ir kaip vienintelis bei reikšmingas Lietuvos istorijai išlikęs transporto technikos ir technologijos pavyzdys, liudijantis XIX – XX a. sandūros technikos pažangą bei kultūros lygmenį.

 

į viršų

Panevėžio apskrities tiltų inžinierius Pranas Markūnas

Laura Vasiliauskaitė, Petras Juknevičius

Tarpukariu Panevėžio krašto tiltus projektavo ir statybas prižiūrėjo inžinieriai Kazys Germanas ir Pranas Markūnas. Jei pastaraisiais metais apie pirmąjį nemažai rašyta, tai antrasis liko primirštas. Pagal P.Markūno parengtus projektus Panevėžio apylinkėse buvo pastatyti keli gelžbetoniniai tiltai.

1927 m. pastatytas gelžbetoninis sijinis tiltas Velžyje per Nevėžį. Bendras šio trijų angų tilto ilgis buvo 40 m.

Raguvoje gelžbetoninis rėminės su konsolėmis sistemos tiltas pastatytas 1928 m. Bendras tilto ilgis 20 m.

1931 m. pastatytas sijinis Gerberio sistemos tiltas Krekenavoje per Nevėžį. Bendras šių trijų angų tilto ilgis buvo 40 m.

1932 m. ties Surviliškiu per Nevėžį buvo pastatytas dailus gelžbetoninis arckinės sistemos tiltas. Šio vienos angos tilto ilgis 57,6 m.

Inžinierius P.Markūnas projektavo garsiojo Panevėžio “Laisvės” tilto fermas ir “Respublikos” tiltą.

Jis suprojektavo ir vykdė techninę statybos priežiūrą keliasdešimties tiltų ir per kitas svarbiausias Lietuvos upes: Nemuną, Miniją, Mūšą, Šešupę, Šventąją ir kt.

Prisiminkime kai kuriuos inžinieriaus biografijos faktus. Pranas Markūnas gimė 1873 m. sausio 1 d. Butkiškio vienkiemyje netoli Andrioniškio, Anykščių rajone. Šešis metus jis mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, o septintąją klasę baigė Baltstogėje. 1893 m. P.Markūnas įstojo į Peterburgo technologijos institutą ir po penkerių metų įgijo inžinieriaus technologo diplomą. 1898 m. jis apsigyveno Ukrainoje Jenakijevo mieste, esančiame apie 35 km nuo Donecko. Ištisą dešimtmetį jis dirbo inžinieriumi “Petrovskije zavody” gamykloje. 1909 m. P.Markūnas persikėlė į Saratovą ir įsidarbino Grinhofo statybos bare inžinieriumi. Gyvendamas Saratove jis ima projektuoti gelžbetoninius tiltus. 1919 m. P.Markūnas atvyko į Vilnių ir įsidarbino P.Vileišio mechaninėje gamykloje. 1920 m. lenkams okupavus Vilnių, jis persikėlė į Kauną ir įsidarbino Kauno statybos bendrovėje.

P.Markūnas projektavo ar dalyvavo projektuojant ir pastatus. 1933 – 1935 m. savo lėšomis jis pastatė Andrioniškio bažnyčią. Suprojektavo kelis elevatorius, Panevėžio šaldytuvų bei skerdyklų pastatus, projektavo ir vykdė statybos darbus Marijampolės cukraus fabrike.

Lygiagrečiai P.Morkūnas dirbo ir pedagoginį darbą: 1923 – 1941 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Antrojo pasaulinio karo metais jis pasitraukė į kaimą, inžinierinio darbo nedirbo. Nuo 1945 m. P.Markūnas pradėjo dirbti “Lietstatprojekte”, po to – “Pramprojekte”. Jis dalyvavo projektuojant Šiaulių dviračių fabriką, Vilniaus ir Kauno daugiaviečius garažus ir kt. P.Markūnas kasmet buvo kviečiamas į Kauno universiteto valstybines egzaminų komisijas.

Į pensiją pasitraukė sulaukęs 83 metų. P.Markūnas mirė 1964 m. kovo 17 d. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

P.Markūnas šeimos nesukūrė. Amžininkai jį prisimena kaip labai didelio takto, draugišką žmogų.

į viršų

 

 Tezių autoriai

Vaida Andriejauskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

Rūta Grincevičiūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnysis specialistas.

Loreta Paškevičienė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresnioji specialistė

Laura Vasiliauskaitė, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vadybos ir administravimo fakulteto studentė.

Vita Žvinakytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.

į viršų