LIETUVAI  PAGRAŽINTI  DRAUGIJOS
PANEVĖŽIO  RAJONO  SKYRIUS

IŠ NEVĖŽNINKŲ PRAEITIES

PETRAS JUKNEVIČIUS
RITA KUKURAITYTĖ

Įvadas

  Tolimoji Nevėžninkų praeitis

Nevėžninkai XIV – XVI amžiais

Nevėžninkų dvarai

Nykstantys Nevėžninkai

Podsumowanie

Zusammenfassung

Summary

Резюме

Šaltiniai ir literatūra

 

Nevėžninkai – viena seniausių Panevėžio krašto vietovių. Istoriniuose dokumentuose ji minima jau XIV amžiuje, o archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno  gerokai anksčiau. Vėlesnė Nevėžninkų istorija neatsiejama nuo dvarų. Kas dabar belikę iš šios istorinės vietovės?

 Nevėžninkai prisiminti prasidėjus Atgimimui. Spaudoje pasirodė publikacijos apie čia esamas gamybinių atliekų duobes, prabilta apie galbūt ne vietoje įrengtus miesto valymo įrengimus, prisimintas nykstantis paveldas. Patriukšmavus  Nėvėžninkai  vėl buvo primiršti.

Mes nesiekėme parašyti išsamios šio krašto istorijos. Mūsų kuklaus leidinėlio tikslas- supažindinti su šio unikalaus kampelio istorijos fragmentais, atkreipti visuomenės dėmesį į apnykusį istorinį – kultūrinį palikimą, baigiantį išnykti kaimą.

Tolimoji Nevėžninkų praeitis

Dabartinėse Nevėžninkų apylinkėse žmonės gyveno jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai liudija dešiniojo Nevėžio kranto  pilkapiai, kuriuos XX a. pradžioje kasinėjo M.Butrimaitė (Butrymówna) iš Jutkonių dvaro. Mirusieji čia buvo laidojami  nedeginti, su III – V amžiams būdingomis įkapėmis. Ilga žalvarinė lankinė žieduotoji segė, juostinė apyrankė, ornamentuota skersiniais brūkšneliais, du pentiniai siauraašmeniai kirviai – tai  ypatingi šių  pilkapių  radiniai. Daug radinių pateko į E.Majevskio rinkinius Varšuvoje.

1994 m. archeologas Povilas Tebelškis tyrinėjo Nevėžninkų apylinkėse esantį Papušių piliakalnį, vadinamą Pilale. Radinių  nerasta, todėl nenustatytas  šio piliakalnio atsiradimo  laikotarpis. Tai  galėjo būti slėptuvė (IV – Va.) arba  vėlesnių laikų gynybinis punktas.

Dar vėlesnių palaidojimų apylinkėse kol kas neaptikta. Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės šiose apylinkėse tada negyveno: kapinynai galėjo būti sunaikinti arba  dar  iki  šiol neaptikti.

Nevėžninkai XIV – XVI amžiais

  Lietuviams kovojant su Livonijos ordinu, ypač dažnos ir nuožmios kovos vyko Upytės krašte. 1367 m. kovo 2 d. Livonijos ordino magistras Vilhelmas iš Vrimersheimo vedė kariuomenę prieš lietuvius į Upytės žemę. Tuomet buvo nuniokoti Molainiai, Vaišvilčiai, Švaininkai, Prievačka, Nevėžninkai (pabraukta mūsų – P.J., R.K.). Ši data – tai  pirmasis Nevėžninkų vietovės paminėjimas. Įsimintinas žygis į Upytės kraštą buvo surengtas 1372 metais. Ordino kariuomenei vadovavo krašto maršalas Adriejus iš Stenbergo. Net 9 dienas livoniečiai naikino ir griovė  kraštą. Aštuntąją puolimo dieną, rugpjūčio 22 –ąją, Ordino kariai siautėjo Naujamiesčio apylinkėse, buvo nuniokotos Prievačkos, Švaininkų ir Nevėžninkų vietovės.

  XV a. duomenų apie Nevėžninkus aptikti nepavyko. XVI šimtmetyje vėl minimas Nevėžninkų vardas. Nevėžninkai – tai plačios apylinkės abipus Nevėžio netoli Naujamiesčio. 1555 m., vykdant Valakų reformą, buvo sudaryta Nevėžninkų vaitystė ir pirmuoju vaitu paskirtas Poškus Žadeikovičius. Nevėžninkų vaitystę sudarė 7 kaimai: Graumečiai(dabar Puškonys), pirmieji Nevėžninkai (dabar Kiemėnai), antrieji Nevėžninkai (dabar Papušiai), Norvaišaičiai (dabar Navaršonys), Bertoševičiai (dabar Berčiūnai), Gustonys ir Švaininkai. Žemės matavimo darbai vyko 1555 m., o duomenis apie kaimus revizoriai surašė 1556 metais.

  Iš pateiktų  duomenų matyti, kad pirmajame Nevėžninkų kaime revizoriai rado 11 išmatuotų valakų. 10 valakų žemė buvo įvertinta kaip labai gera. Kaimo gyventojams nustatytos tokios prievolės – mokesčiai: činšo – 1 kapa ir 16 grašių, už pastotes, sargui ir kitiems karaliaus poreikiams – 15 grašių, už avižų dvi statines – 20 grašių. Kaimo valakų rėžiai ėjo nuo Nevėžio upės iki Memečių (dabar Memenčiai) kaimo valakų. Vienoje pusėje valakų žemių rėžiai ribojosi su bajoro Baltramiejaus Poškovičiaus žeme, kitoje – su antruoju Nevėžninkų kaimu. Pirmajame kaime tik už vienintelį valaką nereikėjo mokėti mokesčių, nes jis buvo paskirtas vaitui.

  Antrasis 12 valakų Nevėžninkų kaimas buvo suplanuotas irgi kairiajame Nevėžio krante. Revizoriai 10 valakų žemę įvertino kaip gerą ir nustatė mokesčius: činšo – 1 kapa 16 grašių, už dvi statines avižų – 20 grašių. Kaime buvo 11 paimtų ir 1 likęs laisvas žemės valakas. Revizoriai nurodė, kad jeigu ateityje kas nors paims dirbti to laisvo valako žemę, turės mokėti mokesčius kaip ir kiti gyventojai. Kaimo ribos prasidėjo rėžiais nuo Nevėžio upės iki pono Baltramiejaus Gaurilovičiaus valdinių žemės. Rėžiai ribojosi su Norvaišaičių kaimo laukais ir bajorų Nešeikščiūnų žemėmis.

Apie Nevėžninkų lauko žemes dešiniajame Nevėžio krante duomenų nėra.

 

Nevėžninkų dvarai

 

Vykdant Valakų reformą, Nevėžninkuose buvo karališkasis dvaras. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1581 metais. Yra išlikęs 1594 m. kovo mėn. 24 d. šio dvaro kaimų žmonių sąrašas. Tą dieną Upytės vaznis Stanislovas Osteika, dalyvaujant bajorams Stanislovui Grigoravičiui ir Andriui Michalevičiui, perdavė Jonui Sicinskiui trijų kaimų, priklausiusių Nevėžninkų dvarui, pavaldinius. Iš šaltinio matyti, kad dvarą J.Sicinskis įsigijo iš Albrechto Savickio. Dokumente išvardyti Vaišvilčių (16 valakų), Pavešėčių (18 valakų) ir Malūnų (Molainiai, 31 valakas) kaimai su juose gyvenančiais žmonėmis. Šaltinyje teigiama: “dvaras su senais tuščiais ir supuvusiais statiniais, prie kurio sodybinė žemė su aptvertais sodais, dvaro arimais, šienaujamomis pievomis ir su daržininkų laukais, iš viso dvylika valakų”. Matyt, nuo tada Nevėžninkų dvaras tapo privačia valda. Manome, kad dokumente kalbama apie Nevėžninkų pirmąjį dvarą, kadangi visi minėtieji kaimai ir dvaras buvo kairiajame Nevėžio krante. Dvaras minimas ir I.Sprogio sudarytame XVI a. geografinių vietų sąraše.

Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose minimi antrasis, trečiasis ir ketvirtasis Nevėžninkų dvarai buvo dešiniajame Nevėžio krante.

Įdomiausia, matyt, pirmojo Nevėžninkų dvaro istorija. Neaišku, kada jį J.Sicinskis prarado, bet XVII a. jo sūnui Vladislovui šis dvaras jau nebepriklausė.

Istorikas K.Jablonskis yra paskelbęs 1611 m. testamento ištrauką, kur Jono Purtiko žmona, mergautine pavarde Markevičiūtė, užrašė vyrui bites. K.Jablonskio publikuotas 1642 m. spalio 3 d. įrašas iš Upytės žemės teismo knygos teigia, kad Jono Purtikos rykūnė Palanija Adomaičia skundėsi, jog prieš Nevėžninkų dvaro vartus ją užpuolė su vėzdais ir kirviais pono Lipsko valstiečiai:Motiejus Jurgionis, Baniulis ir Balčius.

Nėra žinoma, kas valdė Nevėžninkų dvarą po Purtikų. XVIII a. pradžioje dvaras priklausė Puzinams. A.Miškinis ir A.Baliulis savo straipsnyje rašo, kad 1701 m. Antanui Puzinui jo Nevėžninkų dvare (Upytės paviete) leista steigti miestą, jame statyti, prekiauti, laikyti turgų ketvirtadieniais ir rengti 7 prekymečius, statyti savo lėšomis bažnyčią. Dėl mums nežinomų priežasčių Nevėžninkai į miestelį neišaugo.

Daug metų apie šį dvarą iš viso nėra duomenų. XIX a. jį jau valdė Eidrigevičiai. Mykolas Eidrigevičius savo dvarus padalijo trims sūnums: Stanislovui – Upytę, Mykolui – Debloną, Vladislovui – Nevėžninkus. Duktė gavo kraitį ir ištekėjo už daktaro Moigio. Vladislovas Eidrigevičius (1842 – 1909) buvo vedęs du kartus: pirmą kartą Rožę Paškevičiūtę, antrą – Stanislavą Vangovską. V.Eidrigevičius dalyvavo 1863 – 1864 metų sukilime, XX a. pradžioje jis buvo Panevėžio burmistru.

1903 m. dvare gyveno 17 žmonių, 1923 m. čia užfiksuota 12 ūkinių kiemų su 81 gyventoju.

Paskutinioji dvaro savininkė Vlada Eidrigevičiūtė – Maciejauskienė 1941 m. pasitraukė į Vakarus. Jos motina Stanislava buvo išvežta į Sibirą, iš kur po 14 metų išvyko į Lenkiją, o vėliau pas dukrą į JAV, kur 1962 metais mirė.

Hitlerinės okupacijos metais dvare gyveno vokiečių kolonistas, iš Tauragės krašto kilęs Tetmejeris, kurio 3 sūnūs buvo “rudmarškiniai”. Dvare  šeimininkaujant  vokiečiui, buvo sudeginta vertinga biblioteka, kurioje buvo sukaupta apie 300 knygų. Laimė, kad V.Maciejauskienė dar prieš karą kai kurias knygas leido pasiimti profesoriui Juozui Balčikoniui. 1940 m. vieną spintą su knygomis buvo užantspaudavę Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos atstovai V.Dilka ir P.Puzinas, bet tos  knygos tikriausiai buvo sunaikintos. Pokario metais buvo nusiaubtas ir pats dvaras, beveik visai sunaikintos kapinės.

Eidrigevičių šeimos rūpesčiu XIX a. antroje pusėje buvo pastatyta didelė akmenų mūro koplyčia.

Antrasis Nevėžninkų dvaras buvo dešiniajame Nevėžio krante, prieš Nevėžninkų pirmojo dvaro koplyčią. Manoma, kad jis įkurtas XIX amžiuje. Jį valdė Jasenskiai. 1869 m. dvarą paveldėjo Jonas Jasenskis. XIX a. pabaigoje jis valdė 301 dešimtinę dirbamos, 26 dešimtines nedirbamos žemės ir 82 dešimtines miško. 1903 m dvare gyveno 11 žmonių, o 1923 m. čia jau buvo 6 ūkiniai kiemai su 68 žmonėmis. XX a. pradžioje užfiksuoti faktai, kad šio dvaro savininkai blogai elgėsi su kumečiais. J.Rašisnkienė prisimena: “Naujamiesčio Jasenskis 1905 m. tarp Kalėdų ir Naujųjų metų išmetė ant sniego penkias šeimas su vaikais, kam vasarą streikavę. Juozapas Karpis, sužinojęs apie tą įvykį, nusiuntė vežimus ir tas šeimas pargabeno į savo dvarą”. Blogas kumečių gyvenimo  sąlygas dvare mini ir Marija Mašiotaitė – Urbšienė: “Buvau jau šešiolikos metų, kai vasarojome Nevėžninkuose, kur gyveno mirusios tetulės Stefcės, motinos pusseserės, duktė..Nevėžninkų dvaro kumečiai gyveno labai prastai. Kumetynas, arba bimbalynė, kaip tame krašte sakė, atrodė skurdžiai. Namiūkščiai vos gyvi, kelias purvinas…”.

Ne geriau atrodė ir dvaras: “Dvaro gyvenamasis buvo senas,  žemėn susmegęs, to- dėl  atrodė nedidelis. Tai buvo tipiškas ano meto Lietuvos dvareliams namas. Pažiūrėjus į jį, sunku buvo patikėti, kad viduje rasi aštuonis nemažus ištaigingai apstatytus kambarius, kad ten telpa dar priimamasis, sandėliai, virtuvė, o viename jo sparne gyvena  prievaizdas su savo šeima”.

Nežinoma tiksli data, kada Jasenskiai neteko dvaro. 1940 m. nacionalizuojant Nevėžninkų antrąjį dvarą, savininku nurodytas Adomas Karinauskas. Iš jo turėtų 87,29 ha žemės, jam palikta 30 ha. Informatyvus to meto dvaro apibūdinimas: “Dvaras apaugęs dideliais medžiais, jis pastatytas gražioje Nevėžio pakrantės aukštumoje. Gyvenamasis namas labai senas ir visai į žemę įlindęs. Tuščia aplinkui, jo viduje – klaikuma,  aitrus  pelėsių kvapas. Dvaro savininkas - Amerikos darbininkas”.

Pokario metais dvaras pavadintas Lakštingalų dvaru. Į pietus nuo dvaro yra kapinaitės su įspūdingu Jasenskių šeimos antkapiniu obelisku. Šalia dvaro parko fragmentų, Nevėžio pakrantėje auga didelis ąžuolas.

Mažiausiais duomenų yra apie Nevėžninkų III ir IV dvarus. Atrodo, kad ir šaltiniuose jie painiojami.

Viename iš jų 1882 m. šeimininkavo Adomas Grincevičius, Inokentijaus sūnus. Jam dar priklausė Degionių ir Dirvaniškių kaimai. A.Grincevičius turėjo 173,25 dešimtines dirbamos ir 17, 75 dešimtines nedirbamos žemės bei 229 dešimtines miško. Dvarą jis valdė nuo 1849 m. pagal popo patvirtintą testamentą. 1903 m. dvare gyveno 11 žmonių. 1923 m. dvaro savininkais nurodyti Malakauskiai. Tuomet čia buvo vienas ūkinis kiemas su 78 gyventojais. 1940 m. nacionalizuojant dvarą, jo savininkė Norberta Brinklienė turėjo 96,59 ha žemės. Dvaras vadinamas Paalkupio (Nevėžninkų III) pavadinimu. Likę tik dvaro sodybos fragmentai. Iš tikrųjų Paalkupių dvaro reikėtų ieškoti kitoje vietoje.

Ketvirtojo Nevėžninkų dvaro savininkas Jaroslavas Ciškevičius, Igno sūnus turėjo 170 dešimtinių dirbamos, 10,5 dešimtines nedirbamos žemės ir 47 dešimtines miško. Dvarą jis buvo paveldėjęs 1857 m., pats gyveno Rygoje. Jaroslavo ir Zofijos Valadkuvaitės Ciškevičių dukra Teresė Ciškevičiūtė – Ciškevičienė (1848 – 1921) – viena pirmųjų moterų gydytojų Lenkijoje. Vėlesniuose šaltiniuose šis dvaras nebeminimas. Šis dvaras turėtų vadintis Paalkupių pavadinimu. Senesniuose žemėlapiuose jis ir nurodomas Sudramalos upelio dešiniajame krante. Kadangi dvaras sunaikintas, jis liko žemėtvarkininkų nekartografuotas.

Pokario metais kairėje Nevėžio pusėję esantys Nevėžninkų I dvaras ir kaimas pateko į Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomojo ūkio priklausomybę. Dešiniajame Nevėžio krante buvę kiti Nevėžninkų dvarai priklausė Lakštingalų, LKP VI –ojo suvažiavimo, vėliau – Marytės Melnikaitės kolūkiams.

 

Nykstantys Nevėžninkai

1978 m. Papušių – Nevėžninkų kaimuose buvo baigti statyti tuomet stambiausi ir moderniausi respublikoje bei Pabaltijyje kanalizacinio vandens biologinio valymo įrenginiai, kurių pajėgumas – 56 tūkst. m³ per parą. Veikti jie pradėjo 1979 m. balandžio 11 d. Vėliau šalia aeracijos stoties(Nevėžninkų kaime) buvo įrengtos Valstybinės spirito ir mielių gamybos įmonės atliekų duobės, dėl kurių daug diskutuota Lietuvos spaudoje. 1989m. vykdant kompleksinę Cukraus fabriko vandens ūkio rekonstrukciją, Nevėžninkų kaime buvo suprojektuoti 230 tūkst. m³ nutekamojo vandens kaupėjai.

Pradėjus veikti miesto vandens valymo įrenginiams, ėmė mažėti Nevėžninkų gyventojų skaičius. Jei 1959 m. kaime dar gyveno 125 žmonės, 1970 m. – 102, 1979 m. – 69, tai 1995 m. čia buvo likę vos keli gyventojai. Nevėžninkai liko kaimu be ateities. 1997 m. Panevėžio apskrities viršininko administracijos sudaryta specialistų komisija pateikė išvadą, kad neeksploatuojamus Nevėžninkų pirmojo dvaro pastatus būtina nugriauti. Nevėžio kairiajame krante buvusių Nevėžninkų vietoje dabar yra Lakštingalų kaimas ir Paalkupių vienkiemis.

Podsumowanie

Niewieźninki – dawna miejscowość. Na prawym brzegu rzeki Nevėžis znajdowali się III – IV wieku kurhany ,na lewym jest góra zamkowa. Pierwszy raz o miescowości Niewieźninki w historycznych źródlach wspomina się w 1367 roku. W XIV wieku, podczas wypraw zakonu Kawalerów Mieczowych na ziemię Upytė niejednokrotnie były pustoszone i Niewieźninki. W XVI wieku w Niewieźninkach znajdował się dwór królewski. Podczas realizowania reformy Wałaszskiej w roku 1555 tu były zmierzone dwie wsi. W XIX wieku w Niewieźninkach wspominane są cztery dwóra, które należali do Eidrigiewiczów, Jasieńskich Ciskewiczów i Grinewiczów. Po Drugiej wojnie światowej te dwory zostali zniszczone. Po urządzeniu tu urządzeń oczyszczlanych kończy swoje istnienie i wieś.

 

Zusammenfassung

 

NEVEZNINKAI - ist ein alter Ort. Am rechten Ufer des Flusses NEVEZIS waren die Schloßburge des III - IV Jahrhundertes. An der linke Seite des Flussufers gibt es ein Schlossberg. Zum ersten Mal wurde eine menschliche Geselschaft im Gebiet NEVEZIS am 1367 in den historischen Qwellen erwähnt. Die Livländische Ritter, die im XIX Jahrhundert die Feldzüge zu dem Gebiet UPYTE führten, verwüsten auch den Ort NEVEZIS. Im XVI Jahrhundert hette der Ort NEVEZIS ein königliches Gut.Im Jahr 1555 wurde hier eine Westenreform durchgeführt. Es wurde zwei Güter ausgemessen. Im XIX Jahrhundert wurden vier Güter erwähnt, die zu den Familien Eidrigeviciai, Jasienskiai, Ciskeviciai, Grineviciai gehörten. Nach dem zweitem Weltkrieg wurden die Güter zerstört. Und im Gebiet NEVEZIS verging auch das Landleben. Das Dorf wurde zur Stadt.

 

Summary

 

Nevėžininkai is ancient vicinity. There were tumuli of the 3rd – 4th centuries on the right shore of Nevėžis and on the left – a mound. In historical sources Nevėžininkai were first mentioned in 1367. In the 14th century the knights of Order of Livonia time and again desolated Nevėžininkai during their movements to the territory of Upytė. In the 16th century the royal estate was in Nevėžininkai. During the implement of Wallach reform in 1555, there were measured two villages. Four estates of the Nevėžininkai were mentioned in the 19th century. They belonged to Eidrigevičiai, Jasienskiai, Ciškevičiai and Grinevičiai. After the Second World War these estates rotted away. Subsequently the establishment of the abstergent equipments of the town, the village is already in obsolescence.

 

Резюме

 

Невежнинки – старинное поселение. На правом берегу реки Невежис находились курганы 3 – 5 в.в., а на левом – сохранились фрагменты городища. В исторических источниках местность впервые упомянута в 1367 г. Рыцари Ливонского ордена при походах на Упитскую землю не раз грабили и Невежнинки. В 16 в. здесь располагалось имение, принадлежавшее королевскому двору. При проведении Валаховской реформы в 1555 г., в Невежнинках образовались две деревни. В 19 в. в. там уже были 4 имения, принадлежавшие роду Эйдригевичев, Ясенских, Гринцевичев и Цишкевичев. После Второй мировой войны имения были запущены. Деревня опустела после того как в Невежнинках были воздвигнуты сооружения биологической очистки канализационной воды города Паневежис.

Šaltiniai ir literatūra

 

1. Astramskas A. Vladislovas Eidrigevičius // Įžymūs Panevėžio krašto žmonės. Teorinės konferencijos pranešimų tezės. – Panevėžys.- 1993. – P.4 – 5.

2. Astramskas A. Vladislovas Eidrigevičius: keturiolika “miesto galvos” veiklos metų // Panevėžio rytas. – 1994 01 28.

3. Atkočiūnas J. Gana tyčiotis iš protėvių žemės // Tėvynė. – 1988 12 17.

4. Baronienė D. Nevėžininkai išeina į praeitį: paskutinysis trejetas // Tėvynė.- 1995 0813.

5. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono architektūros paminklai. – Panevėžys. – 1995. – P.7.

6. Bočiulytė A. Nevėžninkų koplyčia // Panevėžio rytas. – 1992 12 21.

7. Bočiulytė A. Su pjautuvu ir kūju? // Tėvynė. – 1991 03 05.

8. Buszynski I. Brzegi Niewiaży.- Wilno.- 1873.- P.16.

9. Butrimówna M. Kurhany w Niewieźnikach w pow. Poniewieskim // Swiatowit. – T.2. – 1900. – P.148 – 149.

10.                       Dvarų, kuriuose 1940 m. buvo suregistruoti meno ir kultūros paminklai, sąrašas // Valstybės archeologijos komisijos archyvas (toliau – VAK). – B.90. – L.8.

11.                       Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio apskrities, tiek kitų artimų apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra surinkę Panevėžio valstybinės gimnazijos mokiniai // Švietimo darbas. – 1925. – Nr.4. – P.323, 324; Nr. 5. – P.436, 441, 444.

12.                       Iš 1642 m. spalio 3 d. įrašo Upytės žemės teismo knygose // Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. – V.- 1973. – P.296.

13.                       Ivanauskas E. Duobė // Moksleivis. – 1988. – Nr.11. – P.7 – 9.

14.                       Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. – D.1.- K.- 1941. – P.330, 323.

15.                       Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. – V. – 1973. – P.296;

16.                       Juknevičius P. Antrieji Nevėžninkai // Panevėžio balsas. – 1993 12 10.

17.                       Juknevičius P. Eidrigevičiai // Tėvynė.- 2004 09 08.

18.                       Juknevičius P. Geriausiai: dvaras su kanalizacija // Panevėžio balsas. – 1992 10 23.

19.                       Juknevičius P. Gydytoja iš Nevėžninkų // Tėvynė.- 2000 05 03; Tas pat. - Panevėžio rytas.- 2000 12 01.

20.                       Juknevičius P. Ką rašė Livonijos kronikininkas apie mūsų kraštą XIV amžiuje // Tėvynė. – 1998 12 09. – Priedas “Atsigręžkime į praeitį”. – Nr.5.

21.                       Juknevičius P. Nevėžninkų dvaras // Kultūros paminklai. – T.6. – V. – 2000. – P.66 – 70.

22.                       Juknevičius P. Nevėžninkų dvaras // Panevėžio balsas. – 1992 02 17.

23.                       Juknevičius P. Panevėžio miesto istorija (istoriografija) // Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. – Panevėžys. – 2003. – P.12.

24.                       Juknevičius P. Tarp Berčiūnų ir Naujamiesčio // Tėvynė. – 1997 05 03.

25.                       Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Sicinskiai. – Panevėžys. – 2004. – P.7, 22.

26.                       Kauno valstybinio muziejaus dail. Dilkos Vinco ir dail. Puzino Povilo ataskaita // VAK. – B.150. – L.156.

27.                       Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – T.4. – Chicago, Illinois. – 1984. – P.245.

28.                       Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. – V.- 1991. – P.191.

29.                       Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinojo gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. – K. – 1925. – P.165.

30.                       Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.2. – V. – 1975. – P.129.

31.                       Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.3. – V.- 1977. – P.72.

32.                       Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.4. – V.- 1978. – P.111, 132.

33.                       Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. – V. – 1976. – P.91.

34.                       Maksmaitienė O. Upytės senovė // Upytė. – V. – 1986. – P.24, 25, 28.

35.                       Meilus E. Lietuvos miestų ir miestelių išsidėstymo raida (XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a.) // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų rinkinys. Urbanistika ir regioninis planavimas. – Nr.15. – 1988. – P.67.

36.                       Milius J. Upytės apylinkių žemės naudojimas, žemėvaldų ir žemėtvarkų valakų reformos laikais // Upytė. – V. – 1986. – P.35, 37, 42.

37.                       Miškinis A., Baliulis A. 1613 m. “Magni Ducatus Lituaniae” žemėlapyje nurodytų Lietuvos miestų ir miestelių raida iki 1940 m. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų rinkinys. Urbanistika ir regioninis planavimas. – Nr.15. – 1988. – P.97.

38.                       Miškinis A. Panevėžys // Kultūros barai. – 1978. – Nr.8. – P.20 – 27.

39.                       Nevėžininkai // Lietuvių enciklopedija. – T.20. – Boston. – 1960. – P.266.

40.                       Nevėžninkai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – V.- 1968. – P.690.

41.                       Nevėžninkai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – V. – 1987. – P.211.

42.                       Niewiaźniki // Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich. – T.7. – Warszawa. – 1886. – P.133.

43.                       Niewiaźniki // Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich. – T.15. – Cz.2. - Warszawa. – 1901. – P.383.

44.                       Nuotraukos byloja // Panevėžio rytas. – 1993 04 24.

45.                       Panevėžio rajono Lakštingalų (Nevėžninkų) buvusio dvaro sodybos inventorizacijos medžiaga / VŽI. Mašinraštis. – V.- 1992.

46.                       Panevėžys. – Čikaga. – 1963. – P.97.

47.                       Peldžius J. Žalojam zoną – žalojam save // Tėvynė. – 1988 12 11.

48.                       Prascevičius E. Apie 1372 m. Livonijos kariuomenės žygį į Upytės žemę // Tėvynė. – 1998 0415. – Priedas “Atsigręžkime į praeitį” – Nr.1.

49.                       Prascevičius E. Valakų reforma // Tėvynė. – 1998 03 04. – Priedas “Trečiadieniukas”. – Nr.14.

50.                       Raulinaitis Z. Grobio ir naikinimo žygis.- Brooklyn. – 1979. – P.122.

51.                       Staniūnienė I., Juknevičius P., Bočiulytė A. Nevėžninkų koplyčia // Panevėžio rytas. – 1992 11 21.

52.                       Silickienė G. Išvarymas iš sodžiaus // Panevėžio balsas. – 1991 11 07.

53.                       Silickienė G. Kam iškasei duobę, žmogau? // Panevėžio tiesa. – 1988 08 23.

54.                       Šikšnius J. Dvaras ar kanalizacija? // Panevėžio rytas. – 1992 10 08.

55.                       Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. – K.- 1928. – P.205.

56.                       Tebelškis P. Papušių piliakalnio, vad. Pilale (IP 2422 / A), 1994 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. – V. – 1994. // Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyrius. – F.1. – B.2293.

57.                       1594 m. kovo mėn. 24 d. Nevėžnykų dvaro ir kaimų, Upytės pav., žmonių sąrašas // Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / Sud. K.Jablonskis. – T.1. – K. – 1936. – P.352 – 356.

58.                       Urbšienė – Mašiotaitė M. Prisiminimai. Prie žibalinės lempos. Atdaras langas. – V. – 1996. – P.114 – 117.

59.                       Vaičelis S. Klaikus “laimėjimų” paminklas // Tėvynė. – 1988 12 17.

60.                       Vandentiekis ir kanalizacija. Panevėžio teritorinė ir kanalizacijos valdyba. – V.- 1983. – P.3.

61.                       Алфавитный список землевладелцев Ковеской губернии. Издание 2 – е. Ковно.- 1889. – C.135, 507, 542, 572.

62.                       Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи.Ковно.- 1903. – C.135, 323.

63.                       Географический словарь жемайтской земли XVI столътiя состаленный по 40 актовым книгам Россiенского земского суда архиварiусом Виленского центраольного архива древнихъ актовыхъ книгъ – губерний Виленской, Ковеской, Гроденской и Минской Иваномъ Яковлевичемъ Спрогисом. – Вильна.- 1888. – С.200.

64.                       Покровский Ф. Археологическая карта Ковеской губернии.- Вильна. – 1899. – С.117.

65.                       Cписокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи.Ковнa.- 1892. –C.219.

Leidinio kūrėjai 4

4

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnysis specialistas.

Svetlana Jerpyliova, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos architektūros skyriaus vyr. specialistė.

Rita Kukuraitytė, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto studentė.

Deimantė Žostautaitė, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto ir Hildesheimo (Vokietija) universiteto (pagal Erazmo – Sokrato programą) studentė

 

© Petras Juknevičius

 

2004