LIETUVAI PAGRAŽINTI DRAUGIJA PANEVĖŽIO RAJONO SKYRIUS

Petras Juknevičius

KIRŠINAS

Turinys
  • Įvadas
  • Nuo aukštupio versmių iki vidurupio
  • Vidurupio ir žemupio vingiais
  • Naudota literatūra
  • Panevėžys 2003

    UDK 910. 4. 379. 8(474. 5)
    Ju 56
    Ó P. Juknevičius
    Ó Lietuvai pagražinti draugija Panevėžio rajono skyrius

    Kiekvienas mūsų krašto upelis ar didesnė upė yra saviti, nepakartojami. Jų pakrantėse susipina ir gamtos grožis, ir krašto istorijos įvykiai. Jau vien todėl krašto upės nusipelno didesnio mūsų dėmesio. Jei apie didesnes upes nemažai duomenų randame įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose, žinynuose, tai mažesniosios tokio dėmesio nesusilaukia, liko primirštos. Nedidelių upių ir upelių pakrantėse nuo seno gyveno mūsų protėviai. Krašto vandenys jiems tarnavo – suko vandens malūnus, plukdė medžius, teikė savo gelmių gėrybes.

    Nepelnytai primirštoms upėms priklauso ir Kiršinas. Šis kuklus leidinėlis tebus nedidelis bandymas iš užmaršties prikelti šią vidurio Lietuvos upę, priminti jos pakrančių įžymybes.

    Kiršinas – 48 km ilgio dešinysis Nevėžio intakas teka dviejų rajonų, Radviliškio ir Panevėžio, teritorijomis. Jei didesnioji jo dalis Radviliškio rajone kanalizuota, tai Panevėžio rajone jis srūva dar išsaugojęs pirminį savo grožį. Kiršino baseinas apima 410 km² plotą. Kalbininkai Kiršino vardą sieja su žodžiu Kirkšnis. Liaudies padavimuose vardas kildinamas iš Kiršinti. Didesnieji jo intakai: dešinysis – Palonas, kairieji – Postupis, Gaisupis, Šuoja. Radviliškio rajone Kiršinas trijose vietose patvenktas: du tvenkiniai yra prie Baisogalos ir vienas ties Sidabravu. Netoli Kiršino įsikūrę du miesteliai – Baisogala ir Sidabravas, keliolika kaimų, likę buvusių dvarų sodybų.

    Už vertingas pastabas rengiant leidinėlį dėkingas vilniečiui archeologui Arūnui Strazdui, panevėžiečiui pensininkui Aleksandrui Valiui.

    Kiršino pakrantėmis galima keliauti pėsčiomis, dviračiais, atskiras atkarpas galima aplankyti automobiliais.

    Tat, mielas skaitytojau, keliaukime kartu palei Kiršiną, grožėkimės jo vingiais, prisiminkime šio krašto istoriją

    Nuo aukštupio versmių iki vidurupio

    Ne taip paprasta tiksliai apibrėžti bet kurio upelio pradžią. Daugelio jų aukštupiai dabar kanalizuoti ir kanalų labirintuose nelengva rasti ištakas. Ne išimtis ir Kiršinas. Upelio pradžia – apie 6 km į pietvakarius nuo Baisogalos. Kiršino įsčios – Baisogalos miško ir Biliūnų kaimo laukų vandenys. Čia aprašomasis upelis dar seklus, siauras upokšnis, tekantis į šiaurę, nedrąsiai lendantis po Baisogalos – Grinkiškio keliu. Aplink jį driekiasi Biliūnų kaimo laukai. Kaimas minimas XVII a. dokumentuose. Nuo senų laikų jis priklausė Žemaičių vyskupui. Biliūniečiams nereikėjo eiti baudžiavos, jie mokėjo činšą ir smuklės duokles. Čia žydų laikoma smuklė minima XIX a. 1821 m. Biliūnų kaime buvo 7 ūkiai su 42 gyventojais, 1923 m. – jau 29 ūkiai su 100 gyventojų, 1940 m. buvo 24 sodybos. Į vienkiemius biliūniečiai išsiskirstė 1927 metais. Pokario metais čia buvo sukurtas Žemaitės vardo kolūkis, vėliau prijungtas prie “Švyturio” kolūkio. Kolūkinės santvarkos laikais kaimo gyventojai buvo priversti keltis į Diauderius, o šis kaimas perėmė Biliūnų pavadinimą. Iš Biliūnų kilęs išeivijos rašytojas Jurgis Jankus.

    Prieš Baisogalą Kiršinas pradeda sukti į rytus ir susilieja su kairiuoju intaku Serbentyne. Šio upokšnio pavadinimas siejamas su vaiskrūmiu serbentu. L. Kšivickis nurodo, kad kairiajame Kiršino krante, slėnyje, prie santakos su Serbentyne yra piliakalnis su 50 x 25 m. dydžio aikštele. Didžioji kalno dalis sunaikinta XX a. pradžioje kasant žvyrą. Tai šiuo metu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Diauderių piliakalnis, vadinamas Taurakalniu. Jis yra Kiršino tvenkinio vakariniame krante, pusiasalyje. J. Elisonas pateikė duomenų ir apie kitą piliakalnį: “Netoli nuo miestelio stovi pelkėje supiltas kalnelis, kurį vieni vadina piliakalniu, o kiti – senaisiais kapais”. Į archeologijos paminklų sąrašą ir buvo įrašytas šis pelkėtame Kiršino slėnyje esantis kalnas, vadinamas Gruba. 1984 m. jis išbrauktas iš paminklų sąrašo kaip ne archeologijos paminklas.

    Kiršinui sukant į rytus, prasideda Baisogalos tvenkiniai. Baisogalos krašto žinovė dr. E. Šveistienė rašo, kad baisogaliai maudytis vykdavę net 12 km į pro Grinkiškį tekančią Šušvę. Bet “1961 m. Gyvulininkystės instituto mokslinio bendradarbio Juozo Šveisčio iniciatyva vienoje netoli Kiršino esančioje dauboje buvo padarytas nedidelis pylimėlis ir į ją nukreiptas lauko drenų vamzdynas. Per kelis mėnesius 4 – 5 ha dauba prisipildė vandens. Šis vandens telkinys buvo pavadintas “Šveisčio jūra”. Maudytis buvo galima arčiau namų”. 1969 m. netoli šios vietos buvo užtvenktas Kiršinas. Taip atsirado 38 ha dydžio vandens telkinys. Prie jo Baisogalos eksperimentinis ūkis pastatė suomišką pirtį su prabangia banketų sale. Vėliau, po įvykusio gaisro, pirtis sunyko. 1977 m. buvo įrengtas dar vienas Kiršino tvenkinys, užliejęs 18 ha plotą. Tvenkinių pradžioje, kairiajame krante yra Diauderių kaimo kapinės, o kiek toliau dešiniajame krante – Baisogalos žydų senosios ir katalikų kapinės.

    Kiršinas teka toliau į rytus. Jo dešiniajame krante Baisogala. Pasak padavimų, lietuvių sumuštus priešus čia ištikęs baisus galas. Archeologinėje literatūroje yra duomenų, kad miestelyje dirbant įvairius darbus randama žmonių kaulų ir V-VIII amžiams būdingų dirbinių. Apie 1, 5 km į šiaurės rytus nuo Baisogalos, prie Kiršino yra kapinynas. Kai kurie istorikai teigia, kad Baisogala minima nuo XIII šimtmečio. Neabejotina miestelio paminėjimo data – 1539 – ieji metai. Pirmoji Baisogalos bažnyčia pašventinta 1637 m. Dabartinė, jau ketvirtoji, bažnyčia pastatyta 1882 m. dvarininko V. Komaro rūpesčiu. Ją konsekravo Žemaičių vyskupas M. Palionis. Bažnyčia mūrinė, eklektinio stiliaus. Joje yra vertingų meno kūrinių, kurių tarpe 1896 m. padaryta Vladislovo Komaro memorialinė lenta, Peterburgo dailininko Rudolfo Žukovskio XIX a. pabaigoje tapyti paveikslai “Šv. Jurgis”, “Šventoji Trejybė” ir kt.

    1780 m. Baisogala gavo prekymečio ir turgų teisę, o 1791 m. Magdeburgo teisę. Miestelį palietė 1830 – 1831 m. sukilimas: iš šių kraštų kilusio Jono Goštauto (1800 – 1871) sukilėlių būrys 1831 m. užėmė Baisogalą. Vėliau, gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje jis išleido beletrizuotą atsiminimų knygą “Ponas teisėjaitis, arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją”. Baisogalai nebuvo lemta išaugti į didesnį miestą. 1841 m. miestelyje gyveno 454, 1897 m. – 1205, 1923 m. – 793, 1959 m. – 1728, 1984 m. - 2357 gyventojai. Baisogalos įžimybė, su kuria glaudžiai susijusi ir miestelio istorija, Komarų dvaro ansamblis. XVI a. čia buvo karališkasis dvaras. Vėliau jį valdė Horbovskiai, Suchodolskiai, Poniatovskiai, Chrapovickiai. Apie 1830 m. dvarą nupirko J. Komaras. Nuo to laiko Baisogalos dvaro istorija susieta su šia gimine. Komarai kūrė iki mūsų dienų išlikusi dvaro ansamblį. Tiesa, rūmai galėjo būti statyti XVIII – XIX šimtmečių sandūroje, bet juos užbaigti teko jau J. Komarui. Rūmų plano schema paini, asimetriška. Svarbiausia Baisogalos rūmų patalpa – rotondinė šokių salė su orkestro balkonu. Ją dengia sferinis kupolas. Rūmai turi klasicizmo ir empiro elementų. Jie restauruoti 1974 m. (archit. R. Tarabildienė). Šalia rūmų yra 2 panašios vienaaukštės oficinos, įdomus aštuonkampis siurblinio šulinio pastatėlis. Už parko yra 1911 m. statytas mūrinis aštuonkampis keturių aukštų malūnas, turintis neoromaninių ir neogotikinių formų. Ūkinio sektoriaus pastatams būdingos mūrinės ir medinės liaudies architektūros konstrukcijos, plano schema ir architektūros formos. Baisogalos dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų ir peizažinis parkas, įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. 1960 m. dvare įsikūrė Baisogaloje įsteigtas Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo institutas.

    Dabar Baisogala – seniūnijos centras, yra vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros centras, ligoninė. Kiršinas toliau teka į rytus. Prabėgęs pokario metais nutiestą Šeduvos – Kėdainių plentą, kurio rytiniame pakraštyje yra Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų ir vokiečių karių kapinės, ir Šiaulių – Jonavos geležinkelį, jis pasiekia Piepalių kaimo laukus. Netoliese Baisogalos geležinkelio stoties gyvenvietė, išaugusi 1871 m. nutiesus Liepojos - Romnų geležinkelį. Yra duomenų, kad Piepaliuose Kiršinas suko Baisogalos klebonui priklausiusi vandens malūną. Vėliau čia buvo smuklė. Dabar toje vietoje geležinkelio stoties vandens bazė. Archeologinėje literatūroje nurodomi net du Piepalių kapinynai: Prancūzkapiai ir Kačmilžis. Kairiajame Kiršino krante yra Piepalių kaimo kapinės.

    Toliau – kairiajame Kiršino krante išsidėstęs Pakiršinys. Nuo XVIII a. minimo Pakiršinio dvaro istorija susijusi su Kerbedžiais. 1860 m. dvarą paveldėjo garsusis inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis (1810 – 1899). Po Pirmojo pasaulinio karo Kerbedžiai dvarą pardavė Radvilavičiams. 1923 m. Pakiršinio dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba, išaugo melioratorių gyvenvietė. 1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. – 513, 1986 m. – 964 gyventojai. Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų. Dvaro rūmai – moderno architektūros stiliaus, pastatyti XX a. pr. Rekonstruojant rūmus, buvo išlaikytas pirminis tūris ir fasadai. Nuo 1923 m. dvaro kumetyne veikė pradinė mokykla. Dabar šiame pastate įsikūrusi siuvykla.

    Nuo Pakiršinio upė suka į šiaurę bei šiaurės rytus ir teka Vainiūnų kaimo laukais. Iš šio kaimo laukuose suardytų kapų į muziejus pateko IV – VI amžių dirbinių. Istoriniuose šaltiniuose Vainiūnai paminėti 1617 m. XVIII a. pabaigoje čia minimas dvarelis, vėliau – akalica. XVIII šimtmečio antrojoje pusėje. Vainiūnai priklausė Skulskiams, vėliau – K. Kerbedytei – Ososkienei, Piančoms, Borkovskiams, Komarams. V. Komaras Vainiūnų dvarelį padovanojo savo ūkvedžio sūnui, savo krikštasūniui V. Vensauskui. 1940 m. nacionaliozuojant dvarelį savininkas Vincas Vensauskas turėjo 128 ha žemės. 1821 m. Vainiūnų akalicoje buvo 8 ūkiai su 50 gyventojų, 1923 m. kaime gyveno 42 gyventojai. 1940 m. čia buvo 7 ūkiai. Pokario metais Vainiūnai tapo Lenino kolūkio centrine gyvenviete. 1959 m. čia gyveno 99, 1970 m. – 330, 1989 m. – 339 gyventojai. Baigiantis Vainiūnų kaimui iš Ritikių ir Kalvelių kaimų laukų į Kiršiną skuba jo kairysis intakas Skerdimas. Jo vardo reikšmę kalbininkai aiškina taip: “iškirsta miško vieta, skynimas”.

    Palikęs Vainiūnus Kiršinas kerta Baisogalos – Moniūnų ir Palonų – Mikonių kelius. Dabar čia įrengtos pralaidos, pastatyti tiltai. O praeityje Kiršiną galima buvo pervažiuoti per brastas ar medinius tiltus, kurie nebuvo ilgaamžiai, greitai supūdavo. Antai vienas XIX a. nuotykis iš vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos: “Iš Vadaktų važiuojant į Baisogalą rugpjūčio 14 d. įvyko nelaimė: įlūžo tiltas per Kiršino upelį, Valančiaus karieta nukrito nuo tilto ir apvirto. Laimė, kad arkliai (o jų buvo šešetas) buvo ramūs. Tarnai Valančių ir jo palydovą prelatą Jurgį Bytautą iš karietos ištraukė pro stogą, Valančius labai susimušė, iš galvos tekėjo kraujas. Baisogaloje jį apžiūrėjo gydytojas, nuleido kraują”.

    Kairiajame krante – Pakiršinėlis. Čia Kiršinas priglaudžia dar vieną savo kairįjį intaką, atbėgusi iš Mikonių laukų, Ramsupį. Jo vardas siejamas su žodžiais “ramus, tylus”. Nuo XVIII a. antrosios pusės žinomas Pakiršinėlio dvarelis, priklausęs Maciejevskiams. Vėliau jį valdė Rinšelevskiai, Miržejevskiai, Mažeikos, Boleckiai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dvarelis priklausė Malakauskui ir Jasui. Apie 1950 m. Pakiršinėlyje susikūrė “Auksinės varpos” kolūkis. Jo kontora, o nuo 1954 m. ir Čelkių apylinkės administracinis centras įsikūrė dvarelyje. Pakiršinėlyje buvo dūminė kalvė.

    Už Pakiršinėlio, kairiajame Kiršino krante – Čelkių miškas. Šiek tiek pabėgėjęs jo pakraščiu, Kiršinas pasuka link Moniūnų. Dešiniajame krante - Treigių dvaro vieta. Moniūnų kaimo laukuose, jis surenka bevardžiais kanalais virtusių bene trijų savo kairiųjų intakų vandenis. Kaimas apsuptas miškų. Moniūnų dvaras, buvęs kairiajame Kiršino krante, priklausė Petkevičiui. 1940 m. nacionalizacijos metu jo savininkais nurodyti Petkūnienė ir Boleckis. Jie turėjo 110 ha žemės. Sovietmečiu čia buvo sustambinto Lenino kolūkio laukai.

    Palikęs Moniūnus Kiršinas teka skersai Margių mišką ir jį prabėgęs pasiekia Vileikių kaimą. Jo laukuose upė pasuka į rytus. Istoriniuose dokumentuose minimas Vileikių dvaras priklausė Bartkevičiams. 1940 m. jį nacionalizuojant savininku nurodyti Deveikiai turėjo 210 ha žemės. Vileikiuose Kiršinas kerta Šeduvos – Vadaktų kelią. Kaimo pietrytinėje dalyje yra akmuo su dubeniu. Lenkų istoriko G. Blaščiko (Błaszczyk) teigimu, nuo Vileikių apylinkių kelis kilometrus link dabartinio Panevėžio rajono Kiršinu ėjo Žemaičių kunigaikštystės riba.

    Prie Kiršino yra buvusi vaitija, kurios pavadinimas dokumentuose labai iškraipytas: Kiršino upelis vadinamas Kirše ar Kiršu, o vaitija Ančiakerznos.

    Už Vileikių, prieš Sidabravą, Kiršinas jau nebe kanalas, o savo pirminį grožį išlaikiusi upė. Prieš Sidabravą į jį įsilieja kairysis intakas Postupis. Jis atiteka iš Kurklių miško, pakelyje “priglaudęs” savo dešinyjį intaką Vardukšnį. Kalbininkai Postupio vardą sieja su žodžiais “postais eiti” (išeiti, nueiti) t. y. “pasidaryti prastam, niekam tikusiam, išvirsti niekais”. Prieš pat Sidabravą Kiršinas pasuka į pietryčius.

    Vidurupio ir žemupio vingiais

    Kiršino vidurupyje įsikūręs Sidabravo miestelis. Jis kūrėsi kairiajame upės krante. Miestelio istorija glaudžiai susijusi su bažnyčia. Kadangi vietos žmonėms buvo toli iki bažnyčios (Sidabravas yra beveik pusiaukelėje tarp Šeduvos ir Naujamiesčio – P. J. ), Rūkonių dvarininkas Matas Tarcevskis 1829 m. bevardėje ir negyvenamoje dvaro žemėje prieš Miškių kaimą pastatė akmens mūro bažnyčią, turinčią klasicizmo bruožų. Pasakojama, kad po to dvarininkas pasakęs “Srzczodrzem odwdzęzcył się Bogu” (Atidaviau Dievui tinkamą pagarbą). Žmonių kartojami šie žodžiai susilieję į Srzdrobowu ir iš to atsiradęs lietuviškas Sidabravo vardas. Prie bažnyčios kūrėsi kaimas. 1905 m. Sidabrave kunigavo Juozas Tumas – Vaižgantas. Bažnyčioje yra XIX a. medinė skulptūra “Šv. Antanas”, šventoriuje stovėjo J. Danausko koplytstulpis. 1923 m. bažnytkaimyje gyveno 47 žmonės, o Miškių viensėdyje buvo 27 ūkiai su 131 gyventoju. 1959 m. miestelyje – 113, 1979 m. – 453, 1986 m. – 490 gyventojų. Pokario metais miestelis buvo “Sidabrinės varpos”, vėliau – M. Melnikaitės, galiausiai Sidabravo kolūkio centras. Dabar Sidabravas – seniūnijos centras. Yra vidurinė mokykla. Iš Sidabravo kilę rašytojas Alantas, kunigas J. Švagždys. Kitame Kiršino krante buvęs Skapiškis dabar suaugęs su Sidabravu. Miestelyje Kiršinas susilieja su dešiniuoju intaku Rokupiu. Jo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Pratekėjęs per Sidabravą, Kiršinas suka į rytus. Jo kairiuoju krantu lygiagrečiai vagai eina kelias Sidabravas – Naujamiestis, kurio šiaurinėje pusėje yra Rečkų dvaro sodybos fragmentai. Iš kairės į Kiršiną įsilieja bevardis upelis, o kiek žemiau – dešinysis 18, 7 km ilgio intakas Palonas. Jis atiteka Vabalių, Praščiūnų, Dargėnų kaimų laukais. Kalbininkai mano, kad jo vardą reikėtų sieti su lietuvišku žodžiu “palios” t. y “užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai”. Vandenvardžiai su pal- laikomi labai archaiškais, turinčiais hidroniminių ir apeliatyvinių atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Tuoj už santakos, prie kelio į Praščiūnus, Pakiršinių kaime Kiršinas patvenktas. Šis 16 – jame kilometre nuo žiočių esantis tvenkinys įrengtas 1978 m. Jis užliejo 30 ha plotą. Tuoj už tvenkinio Beržytės kaime į Kiršiną skuba dešinysis intakas Gastupis. Dėl šio upelio pavadinimo kalbininkai neturi vieningos nuomonės: sieti su latvišku žodžiu “gasts” (svečias), ne visi linkę ir daro prielaidą, kad, galbūt, šaknis gast- yra apofoninis šaknies guost- variantas. Tuomet Gastupio vardą būtų galima kildinti iš lietuviško žodžio “guostas” (kuokštas, guotas) t. y. “medžių, grybų ar javų nedidelė grupė”.

    Kairiajame Kiršino krante – Pakiršiniai. Prie kelio Sidabravas – Naujamiestis 1937 m. aptiktas IX-X a. kapinynas su griautiniais palaidojimais. Šalia - Pakiršinio kapinės.

    Radviliškio rajono pakraštyje - Birželės kaimas. Senesniuose žemėlapiuose kairiajame Kiršino krante nurodytas Ragainės kaimas. Neaišku ar tai klaida, ar toks kaimas iš tikrųjų buvo. J. Elisonas rašo, kad “kaip kaimiečiai pasakoja, Kiršino upės krantuose buvę milžinų kapai, randama tenai didelių žmonių kaulų”. Valstybės archeologijos komisijos bylose yra toks įrašas: “Birželių dv. netoli Kiršino, valdo Kraniauskas, yra pilkapių”. Remdamasis J. Elisonu pilkapius mini ir P. Tarasenka (“Ties Kirsnos upeliu yra “milžinų kapai”).

    Tarp Pakiršinių ir Birželės, kiek atokiau nuo Kiršino, Navapolis.

    Istoriniuose šaltiniuose Birželės kaimas minimas 1587 metais. Tada čia buvo 33 valakai žemės ir 41 kiemas. Apie dvarą duomenys mus pasiekia tik iš XIX šimtmečio. 1882 m. dvaro savininkas Mykolas Kerbedis, Ipolito sūnus, turėjo 232 dešimtines dirbamos ir 20 dešimtinių nedirbamos žemės bei 266 dešimtines miško. 1923 m. dvare gyveno 89 žmonės. Tais pačiais metais minimas dvare buvęs Zigmo Jasinskio vandens malūnas. Jo būta į rytus nuo dvaro sodybos. Dvaras išparceliuotas 1924 m. Buvo sudaryti 32 žemės sklypai. 1940 m. nacionalizacijos metu dvaro centrą valdęs Antanas Kraniauskas turėjo 89, 94 ha žemės. Pokario metais Birželės buvo M. Melnikaitės kolūkio pagalbinė gyvenvietė. Nuo 1953 m. kaime veikia biblioteka. 1970 m. kaime gyveno 132, 1984 m. – 131 gyventojas. Dešiniajame krante Birželės kapinės.

    Tuoj už Birželės kaimo, dešiniajame Kiršino krante dunkso Jutkonių miškas. Čia pat ir Panevėžio rajono riba. Dešiniajame krante būtą Karpiams priklausiusio Namšių palivarko. Jį 1868 m. paveldėjo Pranciškus Felicijonas Karpis. 1902 m. palivarke gyveno 24 žmonės, 1923 m. čia buvo vienas ūkinis kiemas taip pat su 24 gyventojais. Dabar kaimo laukuose likusi viena sodyba. Iš kairės pusės į Kiršiną per Butrimiškės kaimo laukus, kirsdamas Sidabravo – Naujamiesčio kelią srūva Rogupis. Gal kažkada, žiemomis jis būdavo panaudojamas rogių keliui? Rogupio kairiajame krante yra Paliesės dvaro fragmentai. Šį dvarą gal būtų galima vadinti ir Jutkonių antruoju dvaru, nes, greičiausiai tai buvęs šio dvaro palivarkas. Paliesė priklausė Butrimams. Beje, apie tai liudija ir šalia jo esanti Butrimiškė.

    Jutkonių dvaro sodyba išsidėsčiusi kairiajame Kiršino krante. Dvaras įkurtas XVI – XVII šimtmečio sandūroje. Nuo XIX šimtmečio jis priklausė Butrimams. Dabar išlikę 10 dvaro pastatų ar jų fragmentų. Prie įvažiavimo į dvarą ant akmeninio trijų tarpsnių postamento stovi metalinė Marijos statulėlė. Prie kelio buvo kalvė. Jutkonių dvare gimė archeologė mėgėja Marija Butrimaitė (Butrimówna). Nuo Jutkonių Kiršinas kiek daugiau krypsta į pietryčius ir nutolsta nuo kelio Sidabravas – Naujamiestis. Pasiekęs Drąseikių laukus, jis vėl vingiuoja rytų kryptimi. Iš Kundrėnų kaimo laukų savo vandenis į Kiršiną neša ir Drąseikių laukuose į jį įsilieja kairysis intakas Gaisupis. Upelio vardas kildinamas iš lietuviško žodžio gaisas t. y. “dangaus švytėjimas nuo tekančios ar besileidžiančios saulės, pašvaistė; šviesa, žiburys”. Lygiagrečiai Gaisupiui į Kiršiną veržiasi trumpas kanalizuotas Pravaržėlės upokšnis. Įdomu pastebėti, kad šiose apylinkėse Kiršinas nebeturi dešiniųjų intakų. Matyt juos “pasiglemžia” Nevėžis, savo ramius vandenis link Nemuno varantis vos už kelių kilometrų. Drąseikių kaimo laukuose, už kelių šimtų metrų nuo Kiršino kairiojo kranto, dešiniajame Pravaržėlės krante yra XVI – XVII amžių kapinynas. Jį 1995 – 1996 m. tyrinėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologė A. Petrulienė. Kapinyno radinius paremia istoriniai šaltiniai. XVI a. dokumentuose minimas prie Kiršino buvęs “Druseikovičių laukas”. Vėlesniuose šaltiniuose minima Drąseikonių akalica t. y. bajorkaimis. 1881 m. čia gyveno Eidrigevičiai, Jakubovskiai, Goštautai, Okuličiai turėję nuo 26 iki 57 dešimtinių žemės. 1902 m. kaime gyveno 84 žmonės. 1923 m. kaimas jau vadinamas Druseikiais ir jame buvo 14 ūkių su 82 gyventojais. Pokario metais kairiajame Kiršino krante liko tik Liberiškio tarybinio ūkio dirbami laukai. Vaizdingame dešiniajame krante buvo įrengta suomiška pirtis su pobūvių sale pavadinta “Stumbru”, nors vietos gyventojai ją vadino “zuikine”. Dabar pastatas priklauso Vandai Teresei Kuodienei.

    Šalia Drąseikių, kairiajame Kiršino krante būta Mariezų kaimo. 1902 m. jame gyveno 35 žmonės, o 1923 m. Mariezų viesėdyje buvo 4 ūkiai su 34 gyventojais.

    Dešiniajame Kiršino krante plyti Mickiemės kaimo laukai. Mickiemė – buvusi Liberiškio tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė. Apie kaimo senovę J. Elisonas pateikia tokius duomenis: “Netoli kaimo yra nebelaidojami seni kapai, kuriuos vadina “Katmilžiais”; juose dabar randama žmonių kaulų” ir “kaimo lauke pastebima daugybė kapų, kurie esą palikti iš Napoleono laikų”. Matyt, remiantis tais duomenimis į archeologijos paminklus buvo įrašytas pilkapis, vadinamas Milžinkapiu. Jo vieta nurodyta prie kaimo kelio. Deja, nei vėlesni archeologų žvalgymai, nei tyrinėjimai (1991 m. A. Petrulienė) šios vietos paminkliškumo nepatvirtino. J. Elisonas aprašo ir kaimo laukuose buvusią kalvą, vadinamą Kiršinkalniu. Pasak jo, “kalnas nemažas ir viršuje lygus. Jo šlaite nuo Kiršino upės yra šeši ar daugiau laiptų. Ant kalno yra du kapu. Pasakoja kaimiečiai, kad karo metu buvę ten apkasai. Kapai buvę supilti kažkokiems vadams, kurie mūšyje su priešu žuvę. Randama tame kalne žiedų, auksinių sagučių ir didelių žmogaus kaulų”. Gali būti, kad duomenys čia painiojami su kitame Kiršino krante Pakalniškių kaimo laukuose buvusiais archeologijos paminklais. Mickiemės kaime 1902 m. gyveno 75 žmonės, o 1923 m. čia buvo 13 ūkių su 85 gyventojais.

    Mickiemės laukuose Kiršinas staiga pasuka į šiaurę, kad kaktomuša susidurtų su savo didžiausiu intaku, 46 km ilgio Šuoja. Beje, kai kuriuose žemėlapiuose ne Šuoja nurodoma Kiršino intaku, o atvirkščiai. Šį klausimą XIX a. aptarė I. Bušinskis, o XX amžiuje – S. Kolupaila (“Laikysime, kaip ir vietos gyventojai, kad Šuoja yra Kiršino kairysis intakas”). Šuojos baseino plotas 245 km². Prasidėjusi Vaižgų apylinkėse (Radviliškio r. ) apie 7 km į pietryčius nuo Šeduvos, ji teka į šiaurės rytus. Iki santakos su Liūliu vadinama Kūriu. Po to, Šuoja iki santakos su Kiršinu visą laiką teka Panevėžio rajono teritorija į pietus. Dviejose vietose ties Švaininkais ir Liberiškiu Šuoja patvenkta. Kalbininkai mano, kad Šuojos vardas greičiausiai finougriškos kilmės.

    Susiliejęs su Šuoja, Kiršinas staiga pakeičia kryptį ir pasuka į rytus, po to staiga metasi į pietus ir Sargėnų kaimo laukuose vėl teka link Nevėžio įprasta kryptimi – į pietryčius. Jo kairiajame krante Sargėnų, o dešiniajame – Baibokėlių kaimų laukai. Pastarajame 1902 m. gyveno 67 žmonės. 1923 m. čia buvo 6 sodybos su 29 gyventojais. Po karo kaimo nebeliko.

    Sargėnų laukuose Kiršinas į savo glėbį priglaudžia paskutinįjį intaką Ižupį. Šis kairysis intakas savo vandenis neša iš Mazgaigalių miško, prabėgęs į vakarus nuo Naujamiesčio Sargėnų laukais, pasiekia Kiršiną. Jo vardą reikėtų sieti su lietuvišku žodžiu ižas t. y. “šąlančios upės plaukiantys ledai; plonutis, tik ką užsidėjęs ledas; ledo lytys; šarmas, šerkšnas”. Naujamiesčio – Krekenavos kelią Kiršinas kerta jau kaip solidi upė. Šiame kelyje tarpukaryje buvo pastatytas gelžbetoninis 34 m ilgio ir 5 m pločio tiltas. Prie tilto – maudymosi vieta.

    Kairiajame krante esantis Sargėnų kaimas – nesenas. Jo nemini senesni dokumentai, nenurodytas jis ir topografiniuose žemėlapiuose. Greičiausiai kaimas atsirado parceliuojant Baltadvario (Naujamiesčio) dvarą.

    Už tai dešiniajame krante esantis Povilauskų kaimas savo istoriją skaičiuoja nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Čia prie Kiršino santakos su Nevėžiu būta pilkapių. 1923 m. kaime buvo 7 sodybos su 70 gyventojų. Kaime gimė žymus gamtininkas Alfonas Palionis (1905 – 1957). Povilauskų kaimo laukuose Kiršinas baigia savo kelią. Į Nevėžį jis įteka 115 kilometre nuo pastarojo žiočių, . Kiršinas baigia savo kelionę, baigiame ir mes savo pasakojimą apie jį. Beveik penkiasdešimt kilometrų mes sekėme jo tėkmę, stengėmės pasakoti apie tai, ką savo kelyje sutinka ši mūsų kūrybinę grupę sužavėjusi upė. Ar mums tai pavyko, paliekame spręsti Jums brangūs skaitytojai.

    Naudota literatūra

    1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. - T. 3. - Wrocław – Warszawa – Kraków. - 1992. - P. 175.
    2. Baisogala // Tarybų Lietuvos enciklopedija (toliau – TLE). - T. 1. - V. - 1985. - P. 164.
    3. Barkauskas P. Vabalas A. Vadovas po Lietuvą. - K. - 1938. - P. 248 – 249.
    4. Birželės // TLE. - T. 1. - V. - 1985. - P. 258.
    5. Błaszczyk G. Źmudź w XVII i XVIII wieku. Zaludnienia i struktura społeczna. - Poznań. - 1985 (Žemėlapis).
    6. Buszynski I. Brzegi Niewiaży. - Wilno. - 1873. - P. 17.
    7. Čerbulėnas K. Baisogalos ansamblis // Statyba ir architektūra. - 1976. - Nr. 12. - P. 28 – 30.
    8. Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio apskrities, tiek kitų artimų apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra surinkę Panevėžio gimnazijos mokiniai // Švietimo darbas. - 1925. - Nr. 4. - P. 310, 327; Nr. 5. - P. 434, 438, 444.
    9. Isokas G. Lituvos gamtos paminklai. - V. - 1994. - P. 222 – 223.
    10. Ištrauka iš Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo metinės darbo ataskaitos apie išskirstytus dvarus Panevėžio apskrityje 1924 metais // Panevėžio balsas. - 1925 01 01.
    11. Jesiūnaitė D. Baisogalos dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Komarai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d. , pranešimų tezės. - Panevėžys. - 2001. - P. 8 - 10.
    12. Jesiūnaitė D. , Juknevičiuis P. Iš Baisogalos dvaro istorijos // Gimtinė. -2001. - Birž. 1-31.
    13. Jesiūnaitė D. Pakiršinys // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d. , pranešimų tezės. -Panevėžys. - 2001. - P. 13 – 14.
    14. Jesiūnaitė D. Pakiršinys // Tėvynė. - 2001 12 05. - Priedas “Atsigręžkime į praeitį”. - Nr. 9.
    15. Juknevičius P. Butrimai // Tėvynė. - 2001 02 17. - Priedas “Atsigręžkime į praeitį”. - Nr. 6.
    16. Juknevičius P. Dešimt kelionių iš Panevėžio. - Panevėžys. - 1997. - P. 24 – 27.
    17. Juknevičius P. Dvarai mūsų praeityje. Kiršino pakrantės // Tėvynė. - 1997 10 08.
    18. Juknevičius P. Iš Pakalniškių kaimo senovės // Tėvynė. - 1995 12 13.
    19. Juknevičius P. Jutkoniai // Panevėžio balsas. - 1994 02 23.
    20. Juknevičius P. , Kryžanauskaitė S. , Vasiliauskaitė D. Link Šiaulių. Keturių kelionių aprašymai. - Panevėžys. - 2002. - P. 14.
    21. Juknevičius P. Liberiškio apylinkių upeliai // Tėvynė. - 1996 06 19.
    22. Juknevičius P. Nuostabus Komarų įkurtas Baisogalos dvaro ansamblis // Panevėžio rytas. - 1995 11 10.
    23. Juknevičius P. Povilauskų kaimo senovė // Tėvynė. - 1998 07 08. - Priedas “Atsigręžkime į praeitį”. - Nr. 2.
    24. Kiršinas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - T. 2. - V. – 1968. - P. 147.
    25. Kolupaila S. Nevėžis. Hidrografinė studija. - K. - 1936. - P. 14, 15, 72.
    26. Kviklys B. Mūsų Lietuva. - T. 2. - V. - 1991. - P. 432 – 437, 590 – 592.
    27. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - T. 2. - V. - 1975. - P. 34 – 35.
    28. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - T. 3. - V. - 1977. - P. 28, 79, 129.
    29. Lietuvos TSR Kultūros paminklų sąrašas. - V. - 1973. - P. 153, 162, 163, 279, 280.
    30. Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. –V. - 1976. - P. 44, 90, 91, 92.
    31. Merkys V. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. - V. - 1999. - P. 220.
    32. Milius J. Upytė apylinkių žemių naudojimo, žemėvalda ir žemėtvarka valakų reformos laikais // Upytė. - V. - 1986. - P. 38.
    33. Pakiršinys // TLE. - T. 3. - V. - 1987. - P. 272.
    34. Petrulienė A. Paminklai, kaip ir žmonės, kartais sugrįžta iš užmaršties // Panevėžio rytas. - 1995 09 20.
    35. Rainys A. Kiršinas // TLE. - T. 2. - V. - 1985. - P. 318.
    36. Rainys A. Šuoja // TLE. - T. 4. - V. - 1988. - P. 225- 226.
    37. Semaška A. Radviliškio rajonas // Liertuvos aidas. - 2002 10 22.
    38. Šeniauskas V. Aplankė protėvių žemę // Mūsų kraštas. - 1997 09 20.
    39. Šveistienė E. Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai. - Panevėžys. – 2000. – P. 7 – 8, 89 – 131, 212 – 214, 234 – 236, 238 – 239, 257 – 258, 265, 267 – 269, 270, 274 – 275.
    40. Vainiūnai // TLE. - T. 4. - V. - 1988. - P. 419.
    41. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. - V. - 1981. - P. 104, 107, 127, 180, 222, 302, 413, 421.
    42. Алфавитный список землевладельцев Ковеской губернии. Издание 2 – е. Ковно. - 1882. - С. 129, 131, 344, 541, 560.
    43. Географический словарь жемайтской земли XVI стольтiя состаленный по 40 актовым книгам Россiенского земского суда архиварiусом Виленского центрального архива древнихъ актовыхъ книгъ – губерний Виленской, Ковеской, Гроденской и Минской Иваномъ Яковлевичемъ Спрогисом. – Вильна. - 1888. – С. 102.

    Išleista Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio rajono skyriaus lėšomis
    Leidinio kūrybinė grupė:
    Petras Juknevičius – istorikas, Vilniaus universiteto auklėtinis, Svetlana Jerpyliova – inžinierė, Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos instituto auklėtinė, Laura Vasiliauskaitė – studijuoja verslo vadybą Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute.
    Viršelyje – tiltas per Kiršiną kelyje Krekenava – Naujamiestis, nuotrauka Petro Juknevičiaus, dizainas Svetlanos Jerpyliovos. Schema Lauros Vasiliauskaitės Redaktorė Laura Vasiliauskaitė Maketuotoja Svetlana Jerpyliova Spaudė UAB “Sagra”, Stoties g. 42, Panevėžys Tiražas 100 Panevėžys 2003