DVARŲ KULTŪRA – LIETUVOS KULTŪROS DALIS. KARPIAI


Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės

P.Juknevičius, S.Sokolnikova. Karpiai

L.Vasiliauskaitė. Benediktas Karpis

P.Juknevičius. Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas

D.Jesiūnaitė. Eustachijus Karpis

P.Juknevičius.1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus ir jo šeima

L.Pačešiūnaitė. Felicijonas Karpis

S.Švitinytė, R.Urbonaitė. Joniškėlio dvaras

D.Masiokaitė, N. Žilytė. Naujamiesčio dvarai

L.Vasiliauskaitė. Liberiškio dvaras

L.Paškevičienė. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras

R.Aidukaitė. Joniškėlis ir Karpiai

Tezių autoriai

Karpiai

Petras Juknevičius, Sigita Sokolnikova

Karpiai - viena turtingiausių mūsų krašto dvarininkų giminė. Jie turėjo savo herbą: trys šešiakampės žvaigždės melsvame fone, o šalme - keturios stručio plunksnos. Savo giminę Karpiai kildino iš viduramžių Ispanijos ir Italijos. Giminės pradininku laikomas apie 768 - 832 metus gyvenęs Bernardas dėl Carpio.Yra užuominų, kad vienas iš Karpių tarnavęs karaliui Jogailai. Paplitusi nuomonė, kad jų giminės pirmtakai Lietuvoje buvę italų kilmės malūnininkai, vėliau tapę stambiais dvarininkais. 1522 m. ir 1539 m. minimas Karpis Jesypovičius. Iš jo sūnų Juozapo bei Mikalojaus ir vedamos vėlesnės, mums žinomos, Karpių giminės linijos.

Juozapas Karpis - Bielsko - Slonimo Karpių giminės šakos pradininkas. Jo palikuonys XVII - XVIII amžiais užėmė įvairias pareigas Bielske, Smolenske, Slonime, Gardine. Šią giminės šaką užbaigia 1787 m. gimęs Juozapas Ignacijus Karpis. Jis vedė Rozaliją Karpytę taip sujungdamas Bielsko - Slonimo ir Joniškėlio - Rekyvos giminės šakas.

Joniškėlio – Rekyvos giminės šakos pradininku laikomas Mikalojus Karpis. Jis vesdamas Kotryna Skaševskaitę kaip jos kraitį gavo Rekyvos ir Kurtuvėnų dvarus prie Šiaulių. Jie turėjo 7 vaikus: Stanislovą, Petrą, Jadvygą, Konstanciją, Daratą, Zofiją ir Steponą. Pastarasis yra ''livoniškosios'' Karpių giminės linijos pradininkas. Jo palikuonys tarnavo Prūsijos, o vėliau ir Rusijos kariuomenėse. Žinios apie šią giminės šaką nutrūksta XVIII a. 2 – je pusėje. Joniškėlio - Rekyvos Karpių giminės liniją toliau pratęsė Mikalojaus sūnus Petras su žmona Marijana Golkovskaite susilaukęs 8 vaikų: Petro, Stepono Kazimiero, Povilo Chrizostomo, Marijanos, Barboros, Zofijos, Jokūbo ir Mikalojaus Stanislovo. Iš Mikalojaus Karpio šeimos galima atskirti ir Rekyvos Karpius nuo Joniškėlio, nors vėliau tos giminės šakos vėl maišysis. Joniškėlio šakos pradininkė - Upytės pakamario Povilo Chrizostomo Karpio ir Jadvygos Budembrock šeima. Jų vienintelis sūnus Jokūbas, Upytės stovyklininkas, 1746 m. pasiuntinys į Seimą, buvo vedęs Joaną Godebskytę. Jokūbas ir Joana Karpiai - naujo dvaro ir Joniškėlio miestelio įkūrėjai, todėl manoma, kad iš jos vardo kilęs ir miestelio pavadinimas. Jie turėjo 6 vaikus: sūnus Kazimierą, Karolį ir Benediktą bei dukteris Marijaną Malgožatą, Teresę ir Eleonorą. Joniškėlis su aplinkiniais dvarais atiteko Benediktui Karpiui (1734 - 1805). Turtą pavelėjęs jo sūnus Ignacijus (1780 - 1809) šeimos nesukūrė ir Joniškėlis su kitais dvarais atiteko giminaičiui iš Rekyvos šakos Eustachijui Karpiui (1785 - 1847). Jo vaikaitis Benediktas (1857 – 1926) – paskutinysis Joniškėlio dvaro valdytojas.

XVIII a. sukaupę didžiulius turtus, Karpiai juos išlaikė ir XIX šimtmetyje. Antai, XIX a. 2 – je pusėje Eustacijaus Karpio sūnaus Felicijono palikuonys valdė 24 503 dešimtines dirbamos ir 3 840 dešimtinių nedirbamos žemės bei 8 395 dešimtines miško, o Pranciškaus atitinkamai – 17 185, 984 ir 8 919 dešimtines.

Apie Karpių labdaringus darbus reikėtų kalbėti atskirai. Vien Joniškėlyje jų dėka atsirado bažnyčia, ligoninė, mokykla.

Benediktas Karpis

Laura Vasiliauskaitė

Jokūbo ir Joanos Godebskytės Karpių trečiasis sūnus Benediktas gimė 1734 m. Apie 1753 m. jis studijavo Vilniaus universitete. Išorės pavojų akivaizdoje, politinių srovių draskomoje Lietuvos – Lenkijos valstybėje B.Karpis priklausė Čartoriskių politinei grupuotei. Jis dalyvavo renkant karaliumi Stanislovą Poniatovskį. 1765 m. karalius paskyrė jį Upytės karužu. B.Karpis buvo Ketverių metų seimo deputatas. Prasidėjus T.Kosciuškos sukilimui 1794 m., jis buvo vienas iš 14 piliečių, pasirašiusių sukilėlių universalą. B.Karpis įėjo į Lietuvos Vyriausiąją Tarybą (vėliau – Laikinoji Lietuvos Taryba). Mažamečio sūnaus Ignacijaus vardu B.Karpis paaukojo sukilėliams 2 000 dukatų. Pralaimėjus sukilimui, jam teko teisintis rusų valdžiai.

Jis sutelkė savo rankose didelius karališkų ir paveldimų žemių (daugiausia Upytės paviete ir Žemaitijoje) plotus. XVIII a. pab. B.Karpis figūruoja stambiausiųjų Lietuvos žemvaldžių sąraše. Po tėvo mirties jis paveldėjo Karoliškių seniūniją ir Joniškėlio, Liesų, Palėvės, Apytalaukio, Plokščių, Kidulių dvarus bei lėno teise Krinčino dvarą. Savo dalį 1771 m. įnešė ir žmona Karolina Puzinaitė. Tai Steigvilių ir Liaudiškių seniūnijos bei Šližiškių, Aukštutinės Linkuvos, Krokvėnų, Ripeikių, Jasnagurkos dvarai Upytės paviete. Žmonos įnašas ir 1797 m. jam atitekę Rimkūnai. Kadangi su kitais Lietuvos bajorais B.Karpis stojo prieš Radvilas, jam atiteko dalis jų turtų. B.Karpis taip pat nuolat supirkinėjo tolimesnius kaimus ir raktus.1775 m. iš K.Poniatovskio jis nusipirko Šukionius su 13 kaimų, iš karaliaus brolėno S.Poniatovskio 1784 m. įsigijo Palinkuvės ir Klovainių raktus. Tokiu pat būdu jis įsigijo Giedraičius, Pempiškius, Senkonius, Serapiniškį, Moliūnus, Devainiškius, Leoniškius. 1775 m. iš Vilniaus vyskupo I.Masalskio nusipirko Vindzindžių ir Nabubėlių kaimus. 1785 m. B.Karpiui Smilgių vaitystė, atskirta nuo Šeduvos grafystės. 1802 m. iš Mauricijaus Pranciškaus Karpio jis nupirko Rekyvą su jai priklausančiomis apylinkėmis, o iš Tyzenhauzo - Sužionių dvarą Vilniaus paviete ir rūmus Vilniuje.

B.Karpį savo panegirikose šlovino Vilniaus pijorai ir jėzuitai. Jam savo leidinius dedikavo filosofai P.Gatėjus, F.Feleris.

B.Karpis pastatė Joniškėlyje bažnyčią ir įkūrė parapiją. 1787 m. Žemaitijoje kilus bado grėsmei, jis žemiausia kaina išpardavė savo gausius magazinus. Už tai jį išaukštino F.K.Dmochovskis savo knygutėje ''Pagyrimas pono Karpio labdaringumui'' (''Pochwała dobroczynności jegomości pana Karpia''), o karalius B.Karpį apdovanojo Šv. Stanislovo ordinu.

Benediktas Karpis mirė 1805 m. birželio 12 d. Palaidotas Joniškėlyje. 1782 m. testamentu jis paliko 50 000 zlotų vargšams.

B.Karpis buvo vedęs Karoliną Puzinaitę. Jų vaikai: Marijana, Teresė ir Ignacijus.

Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas

Petras Juknevičius

Ignacijus Karpis gimė 1780 m. Turėdamas vos 14 m., dalyvavo 1794 m. sukilime. Studijavo Vilniaus universitete, aplankė daug Europos šalių. Buvo susipažinęs su pažangiausiomis to meto Europos idėjomis. Iš tėvo paveldėjęs didžiulius turtus, I.Karpis ir pats didino valdomus plotus supirkinėdamas dvarus. Iš Dominyko Radvilos jis nupirko Naujamiestį su aplinkiniais kaimais.

I.Karpis finansavo Žemės ūkio mokyklos steigimą ir ligoninės įkūrimą valstiečiams Joniškėlyje. Tiems tikslams jis paskyrė 400 000 zlotų, mūrinį namą, 6 margus žemės bandomajam laukui. Dar 40 000 zlotų jis paskyrė Vilniaus universitetui.

I.Karpis 1809 m. vasario 29 d. testamentu paleido iš baudžiavos apie 7 000 Joniškėlio, Senkonių, Gustonių, Naikų, Klovainių, Linkuvos, Rimkūnų, Palėvenio, Majūnų, Naujamiesčio, Preibių – Paežerio ir Zuberkų dvarų valstiečių. Jis dovanojo paleistiesiems valstiečiams jų skolas ir davė savarankiško ūkininkavimo pradžiai po 30 olandiškų talerių.

Aleksandras I 1810 m. balandžio 24 d. šį testamentą patvirtino.

Būdamas silpnos sveikatos, I.Karpis gydėsi pas Venecijos profesorių Pesolį, kuriam sumokėjo 7 000 dukatų. Mirė jaunas, vos 29 metų sulaukęs, po nesėkmingos operacijos pirmaisiais 1809 m. mėnesiais. Šeimos nesukūrė, todėl jo turtai atiteko giminaičiui.

Testamento vykdytojų į Šiaulių aktų knygas testamentas įrašytas 1809 m. kovo 8 d., į Upytės – 1808 m. kovo 15 d., į Vilniaus – 1809 m. balandžio 2 d. Testamentu I.Karpis paskyrė turtus savo giminėms, nemažas pinigų sumas dvariškiams.

Karpio baudžiavos panaikinimą apdainavo A.Mickevičius poemoje “Ponas Tadas”.

Eustachijus Karpis

Deimantė Jesiūnaitė

Eustachijus Karolis Karpis, gimė 1785 m. Rekyvoje. Apie jo vaikystę žinių beveik nėra. XIX a. jis pradėjo veiklą švietimo srityje. 1809 m. E.Karpis buvo Raseinių žemės teisėjas. 1812 m. jis priklausė Švietimo komitetui Vilniuje. Po dviejų metų, 1814 m jis - Upytės pavieto maršalka ir Edukacijos komisijos narys. 1819 m. E.Karpis buvo Šiaulių pavieto mokyklų garbės prižiūrėtoju. 1821 – 1830 m. jis ėjo Vilniaus gubernijos maršalkos pareigas. Eustachijus Karpis buvo Vilniaus universiteto Fondo komisijos narys. Jis buvo 1818 m. įsteigtos Vilniaus tipografinės draugijos narys.

E.Karpis buvo stambiausias Kauno gubernijos žemvaldys. Be paveldėtų iš tėvo žemių - Paštuvos su jai priklaususiu Leonpoliu, jis dar paveldėjo, pagal 1808 II 29 testamentą, ir anksti mirusio labai turtingo giminaičio Ignacijaus valdas. Jis gavo: Rekyvą, Joniškėlį, Gilvydžius (seniau Veišnagola), Senkonis, Gustonis, Neirus, Klovainius, Linkuvą, Rimkūnus, Liesus, Palėvenę, Moliūnus, Naujamiestį, Paežerius, Žubriškius ir Daugelonius. Tokiu būdu savo rankose jis apjungė dviejų giminės linijų valdas, kurias dar padidino pirkdamas naujas.

Pradėjęs valdyti paveldėtus dvarus, E.Karpis konfliktavo su jų valstiečiais. Tie konfliktai tęsėsi ir vėliau, valdant jo palikuonims.

Savo dvaruose E. Karpis ūkininkavo palaikydamas ryšius su Imperatoriškąja kaimiškąja ūkio draugija Maskvoje, kurios nariu ir jis buvo. Jo pastangomis 1823 m. Vilniuje pasirodė rusų kalba išverstas K.Bungo “Trumpas, avių ligų, atsirandančių nuo kirmėlių kepenyse, vadinamų motilica, aprašymas”.

Joniškėlyje Eustachijaus Karpio pastangomis iškilo (Ignacijaus skirtomis lėšomis) ligoninė, vėliau - Žemės ūkio mokykla. Savo lėšomis E.Karpis pastatė Joniškėlyje prieglaudą.

Jo iniciatyva Pakapės filijinė bažnyčia tapo parapijine.

Pasak A.Meištavičiaus, 1848 m. gruodžio 13 d. E.Karpis atsisakė savo dvarų sūnų naudai. D.Mačiulis teigia, kad dėl E.Karpio sveikatos būklės speciali komisija prievarta jo valdas perdavė sūnums.

Mirė Eustachijus Karpis po 1848 gruodžio 13 dienos (A.Bonieckis teigia, kad mirė 1825 m.). Tikslesnė data nėra žinoma.

E.Karpis buvo vedęs Pauliną Pliaterytę, vėliau jos seserį Viktoriją (pasak Bonieckio tai buvę seserys Anna ir Konstancija). Abi tolimos E.Karpio giminaitės.

Iš pirmos santuokos turėjo sūnų Pranciškų (apie jį plačiau žr. p. 7-8). Iš antros santuokos susilaukė sūnų Felicijono, Konstancijaus ir Eustachijaus bei dukterų Olimpijos, Olgos ir Aleksandros.

Konstancijus Karpis gimė 1823 m. liepos 11 d., tų pačių metų liepos 22 d. pakrikštytas Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Buvo husarų štabo – rotmistru. Pagal 1868 m. gruodžio mėn. 20 d. dalybų aktą paveldėjęs Naujamiestį, Deglėnus, Linkuvą, Rimkūnus, Liesus ir Jasnogurką. Liko nevedęs. Mirė 1870 m. lapkričio 18 d. Pizoje.

Eustachijus Karpis gimė 1826 m. gegužės 23 d., o tų pačių metų gegužės 30 d. pakrikštytas Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje, valdininkavo Maskvoje 6-jame Senato valdymo departamente. Liko viengungis Mirė Maskvoje 1852 m. liepos 16 d., o rugpjūčio 16 d. jo palaikai palaidoti Joniškėlyje.

1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus Felicijonas Karpis ir jo šeima

Petras Juknevičius

Pranciškus Felicijonas Karpis gimė 1814 m. kovo 29 d., o balandžio 2 d. pakrikštytas Joniškėlyje. Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą Pranciškus Karpis paveldėjo: Moliūnus su priklausančiais Baluškiais ir kitais kaimais; Januškas iš Paežerių rakto; Puodiškius iš Linkuvos rakto; Klovainius ir Sujetus., o pagal antrą, 1871 m. gruodžio 9 d. dalybų aktą, surašytą mirus broliui Konstantinui Karpiui – tapo Naujamiesčio (su priklausančiais Naujasode, Liberiškiu, Zasožoniais, Gustoniais, Navaršoniais, Namšiais ir Tupikais) ir Jasnagurkos dvarų paveldėtoju. Jo valdos sudarė 27 357 dešimtines.

Istorijoje Pranciškus Karpis labiau išgarsėjo kaip generolo H.Dembinskio adjutantas 1831 metais. Savo atsiminimuose generolas labai šiltais atsiliepia apie P.Karpį (“savo gyvenime stropesnio ir uolesnio adjutanto neturėjau”).

P.Karpis 1863 - 1864 m. sukilimui nepritarė. Jis apsigyveno Bauskėje, kur ir mirė 1872 m. sausio 23 d. Ten pat ir palaidotas.

Gyveno uždarą gyvenimą, šalinosi žmonių. Nesueidavo ir su broliu. Daug laiko praleisdavo skaitydamas knygas.

Pranciškus Karpis buvo vedęs 2 kartus: pirmą kartą - Antaniną Antanavičiūtę, šiai mirus, jos seserį Scholastiką Antanavičiūtę. Su pirmąja žmona turėjo sūnus Benediktą ir Mauricijų, o su antrąja sūnų Juozapą ir dukrą Pauliną Eleną Karoliną.

Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis gimė 1857 m. kovo 29 d. Palėvenėje (Lavėnuose), krikštytas Pušalote. Pagal 1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą paveldėjo Moliūnų, Januškų ir Puodiškių dvarus su palivarkais, o po brolio Mauricijaus Karpio mirties – Naujamiesčio raktą ir Jasnagurkos (Panevėžio) dvarą. Buvo vedęs pusseserę Marijaną Joaną Karpytę (dėdės Felicijono dukrą). Kraičio gavo Joniškėlio, Gustonių, Meškalaukio, Palėvenės ir Leoniškio dvarus. Gyveno Joniškėlyje. Benediktas Karpis mirė 1926 m. Vaikų neturėjo. M.J.Karpienė leido dvaro tarnus mokytis. Jos dėka išsimokslino istorikas P.Šležas, paramą gavo skulptorius K.Ulianskis.

Mauricijus Juozapas Pranciškus Steponas Petras Karpis gimė 1858 m. liepos 23 d., krikštytas Pušalote. 1887 m. gruodžio 16 d. aktu paveldėjo Naujamiestį (su priklausančiais Naujasode, Liberiškiu, Zasanžoniais, Gustoniais, Navaršoniais ir Tupikais) bei prie Panevėžio – Jasnagurką. Gyveno nedideliame Jasnagurkos (Panevėžio) dvare. 1905 m. rugsėjo 24 d. Jasnagurkoje buvo užpultas plėšikų ir mirė nuo žaizdų 1905 m. gruodžio 7 (20) d. Varšuvoje. Jo palaikai palaidoti Joniškėlyje. Šį faktą plačiai savo atsiminimuose aprašė V.Meištavičius.

Juozapas Antanas Steponas Karpis, gimė 1865 m. kovo 9 d. Bauskėje, ten ir krikštytas. Pagal 1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą paveldėjo Klovainius su Smilgiais, Pagiegalą ir kt. Vedė vokietę baronaitė iš Kuršo Erną Drachenfels. Su ja susilaukė dukters Ernos, sūnų Pranciškaus, Teodoro ir Benedikto.

Paulina Elena Karolina Karpytė, gimė. 1868 m. rugpjūčio 29 d. Rygoje, ten ir krikštyta. Pagal 1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą paveldėjo Sujetų dvarą ir Naurašilių palivarką. 1891 m. rugpjūčio 5 d. ištekėjo už Vladislovo Simono Marijono Meištavičiaus iš Pajuosčio dvaro.

Felicijonas Karpis

Lina Pačešiūnaitė

Eustachijaus Karolio Karpio ir Viktorijos Pliaterytės sūnus Felicijonas gimė 1821 m. spalio mėnesį. Jaunystėje jis tarnavo caro kariuomenėje. 1857 m. F.Karpis pakeltas gvardijos ulonų pulko rotmistru, o tų pačių metų rugsėjo 10 d. paliko tarnybą. 1858 m. gruodžio 10 d. jis buvo išrinktas Panevėžio apskrities bajorų maršalka. Nuo 1859 m. vasario mėnesio F.Karpis - Panevėžio apskrities mokyklų garbės kuratorius, nuo 1862 m. sausio 19 d. Panevėžio kalėjimų kuratorius, nuo 1862 m. sausio 19 d. iki 1878 m. gegužės 12 d. ėjo Kauno gubernijos bajorų maršalkos pareigas. 1872 m. jis tituluotas Panevėžio apskrities garbės taikos teisėju. F.Karpis mirė Joniškėlyje 1880 m. rugpjūčio 5 d.

Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą, jis paveldėjo šiuos dvarus: Joniškėlį, Gustonius, Neirus, Palėvenę, Senkonis, Paežerius, Zubriškius, Meškalaukį, Rekyvą ir Gilvydžius. O pagal 1871 m. gruodžio 9 d. dalybų aktą, surašytą po jo brolio Konstantino mirties, jis dar paveldėjo Daugelonių, Linkuvos, Rimkūnų, Liesų dvarus su jiems priklausančiais Naciūnais ir t.t. Jo valdos apėmė 36 762 dešimtines.

Felicijonas Karpis buvo vedęs Anna de Gillet Lafaytte. Felicijonas ir Anna Karpiai turėjo 4 vaikus: du sūnus – Ignacijų ir Eustachijų ir dvi dukras – Marijaną ir Feliciją. Marijana ištekėjo už savo pusbrolio Benedikto Karpio, o Felicija tapo Liūdynės dvarininko S.Meištavičiaus žmona. Sūnus Ignacijus (1859 – 1903) valdė Rekyvą, Gilvydžiųs ir Senkonis. I.Karpis buvo vedęs baronaitę Marceliną Hahn, su kuria turėjo du sūnus - Ignacijų ir Eustachijų.

Eustachijus Karpis (1863 – 1887), paveldėjo Liesus su Naciūnais, Daugielanus, Linkuvėlę, Rimkūnus ir Paežerius. Jis buvo vedęs Olgą Koniar, su kuria turėjo du vaikus: sūnų Felicijoną ir dukrą Olgą.

Joniškėlio dvaras

Simona Švitinytė, Rasa Urbonaitė

Joniškėlio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a., bet jo suklestėjimas susijęs su Karpių gimine. Jie dvarą įsigijo XVIII a. 1-je pusėje. Šios giminės Joniškėlio šakos pradininkas Povilas Chrizostomas Karpis savo testamentu dvarą paliko sūnui Jokūbui. 1763 m. sudegė Joniškėlio dvaro rūmai. Jokūbas Karpis buvo naujojo dvaro ansamblio kūrėjas. Po jo mirties, Joniškėlio dvaras atiteko sūnui Benediktui (1734 – 1805). Iš jo paveldėjęs dvarą sūnus Ignacijus (1780 – 1809) mirė jaunas, šeimos nesukūręs. Jo testamentu dvaras atiteko giminaičiui Eustachijui Karpiui (1785 – 1848) iš giminės Rekyvos šakos. Po to, Joniškėlio dvaras priklausė jo sūnui Felicijonui (1821 – 1880), pastarojo dukrai Marijanai. Ji ištekėjo už savo pusbrolio Benedikto Karpio (1857 – 1926).

1923 m. Joniškėlio dvare gyveno 349 žmonės. 1940 m. M.Karpienei Joniškėlio dvare kartu su Gustonių ir Eustakynės palivarkais priklausė 699 ha žemės.

Nepaisant didžiulių Karpių turtų, jų rezidencija Joniškėlyje buvo gana kukli. Dvaro ansamblis kurtas XVIII a. pab. – XIX a. vid. Dalis pastatų (oficina, naujieji rūmai su tarnų namu, kumetynai) išdėstyti aplink reprezentacinį kiemą, kiti – svirnas, karvidės, kalvė – aplink ūkinį kiemą, o dar kiti (sodininko namas, oranžerijos liekanos) yra į r. nuo sodybos centro. Ūkiniai pastatai statyti pagal architekto Franco Lemano (Franzisk Lehman) projektą. Dabar likę 17 dvaro ansamblio pastatų ir parkas.

  1. Senieji dvaro rūmai. Dabar - administracinis pastatas. Mūriniai rūmai klasicistiniai, paprastų fasadų su kolonų portiku, statyti apie 1770 m. Rūmai restauruoti 1981 m. (archit. A.Meškauskienė).
  2. Naujieji dvaro rūmai. Dabar - gyv. namas.
  3. Senoji oficina. Dabar – veterinarijos laboratorija, sandėlis.
  4. Svirnas. Statytas XVIII a. pab., dabar – sandėlis.
  5. Tvartai. Dabar – karvidės.
  6. Rūkykla, maisto sandėlis. Dabar – priešgaisrinės apsaugos inventoriaus sandėlis.
  7. Sandėlis. Dabar – tvartas.
  8. Kalvė. Statyta, 1896 m., naudojama pagal paskirtį.
  9. Namas. Dabar – gyv. namas.
  10. Kumetynas (sandėlis). Dabar – gyv. namas.
  11. Arklidės. Dabar – tvartai, katilinė.
  12. Ratinė. Dabar – sandėlis.
  13. Arklininko namas. Dabar – gyv. namas.
  14. Oranžerija. Statyta 1896 m, dabar - nebenaudojama. Liekanos.
  15. Sodininko namas. Statytas 1896 m., dabar – gyv. namas.
  16. Kluonas. Naudojamas pagal paskirtį.
  17. Kumetynas. Dabar – gyv, namas.
Mišraus plano parkas įveistas XVIII a. 2 p. Jis išplėtotas abipus Mažupės upelio. Čia auga vietiniai ir introdukuoti medžiai. Iš pastarųjų minėtini riešutmedžiai, veimutinės pušys, juodpušės, kėniai ir kt. Joniškėlio dvaro parkas – gamtos paminklas.

Naujamiesčio dvarai

Daiva Masiokaitė, Neringa Žilytė

Naujamiesčio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. vid. Tuomet jis priklausė Valavičiams. XVII – XVIII a. Naujamiesčio dvarą valdė Radvilos. XIX a. pr. dvarą iš D.Radvilos įsigijo I.Karpis. Tuomet jau buvo du dvarai: Baltadvario ir Naujadvario (Ragainių). Nuo tada iki XX a. 1-je pusėje. Naujamiesčio dvarai buvo valdomi Karpių. 1859 m. viename iš Naujamiesčio dvarų buvo spirito varykla.

1903 m. Baltadvaryje gyveno 78, Ragainių dvare – 23 žmonės. 1923 m. Baltadvaryje buvo 28 ūkiniai kiemai su 126 gyventojais, o Naujadvaryje (Ragainiai) – 5 ūkiniai kiemai su 100 žmonių. Dvarai buvo išparceliuoti 1924 m.vykdant 1922 metų žemės reformą.

1991 m. inventorizuojant Naujamiesčio buvusių dvarų sodybas nustatyta, kad Naujamiesčio I (Baltadvario) buv. dvare likę 5 pastatai, o Naujamiesčio II (Naujadvario) buv. dvare – 6 pastatai. Abu Naujamiesčio dvarai buvo įrašyti į išaiškinamų kultūros paminklų sąrašą (IP 496 At ir IP 497 At). Kultūros paveldo centras siūlo šių dvarų neįrašyti į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o saugoti vietiniame savivaldybės registre. 2002 m. šio darbo autorės lankėsi vietoje ir aprašė likusius dvarų statinius.

Baltadvaris (Naujamiesčio I):

  1. Gyv. namas. Rekonstruotas . Dabar gyvenamos patalpos.
  2. Arklidės. Raudonų plytų mūro, vieno aukšto, stačiakampio plano pastatas. Pamatai aukšti, iš lauko riedulių. Langai dideli, su raudonų plytų apvadais. Erdvios pastogės.
  3. Ūkinis pastatas. Mūrinis, iš dalies rekonstruotas statinys. Buvęs svirnas. Sienos drėbtos iš molio, tinkuotos, sutvirtintos degtų plytų ir akmenų mūro stulpais. Langai mažyčiai su raudonų plytų apvadais.
  4. Kumetynas. Raudonų plytų mūro, vieno aukšto, stačiakampis, simetriškas pastatas. Iš kitų pastatų išsiskiria puošniais plytų ornamentais. Dabar mokyklos pagalbinės patalpos, mokytojų butai.
  5. Tvartas. Medinis, stačiakampio plano pastatas. Dabar pagalbinės patalpos.

Naujadvaris (Naujamiesčio II):

  1. Klėtis. Mūrinis. Stačiakampio plano, vieno aukšto pastatas. Yra puošybos elementų. Dalis rekonstruota.
  2. Ūkinis pastatas. Stačiakampio plano, mūrinis, vieno aukšto pastatas. Didesnioji jo dalis rekonstruota.
  3. Tvartas. Didelis, stačiakampio plano, aukštais pamatais, raudonų plytų pastatas.
  4. Rūsys. Stačiakampio plano, pusiau mūrinis, pusiau akmeninis pastatas.
  5. Gyv. namas. Mūrinis, vieno aukšto, stačiakampio plano pastatas. Data pastate byloja, kad jis statytas 1924 m. Dabar suremontuotas, jame įsikūrusi policijos nuovada.
  6. Tvartelis. Likusi tik jo dalis.

Liberiškio dvaras

Laura Vasiliauskaitė

Liberiškio dvaro sodyba yra Naujamiesčio sen., Panevėžio r. Ji įkurta dešiniajame Šuojos krante.

Istoriniuose šaltiniuose Liberiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1595 m. XV a. pab. dvaras priklausė A.Abramavičiui. Liberiškį kartu su Naujamiesčio dvarais iš kunigaikščio D.Radvilos XX a. pr. nupirko I.Karpis. Nuo to laiko iki pat 1940 m. dvaras priklausė Karpiams. Paskutine savininke nurodyta M.Karpienė.

1790 m. dvarui priklausė 355 dūmai ir 26,1 tūkst. auksinų metinių pajamų. 1903 m. čia gyveno 126 , o 1923 m. – 172 žmonės. 1940 m. dvarui priklausė 397,85 ha žemės.

Nacionalizuojant dvarą 1940 m. jame buvo nemažai meno vertybių. Dvaras turėjo virš 1000 tomų knygų biblioteka, kurioje buvo ir Lietuvos statutas su XVII a. pab. odiniu aptaisu. Dalis vertybių pateko į Šiaulių “Aušros” muziejų.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Liberiškio t.ū. gamybinis centras.

Dvaro pastatai statyti XIX a. 2 p. – XX a. pr. 1989 m. inventorizuojant dvaro sodybą buvo užfiksuota 15 likusių dvaro pastatų:

  1. Rūmai. Vieno aukšto mediniai, su mansarda, statyti XIX a. 2 - je pusėje. Dabar nenaudojami.
  2. Paukštidė – skalbykla. Vienalaikis su rūmais medinis, vieno aukšto pastatas. Dabar – gyv. namas.
  3. Klėtis. Medinis vieno aukšto pastatas su pusvalminiu stogu, statytas 1852 m. Naudojama pagal paskirtį.
  4. Arklidė. Mūrinis vieno aukšto pastatas, statytas XIX a. 2 - oje pusėje. Dabar – grūdų sandėlis.
  5. Kluonas. Vieno aukšto, medinis su mūro stulpais pastatas, statytas XIX a. pab. - XX a. pr. Naudojamas pagal paskirtį.
  6. Sandėlis. Medinis pastatas, dabar apkaltas šiferio lakštais. Statytas apie XIX a. pab.- XX a. pr. Dabar – kalvė.
  7. XX a. pr. elektrinė. Mūrinis pastatas, statytas XX a. pr. Dabar – lentpjūvė
  8. Daržinė. Sudegusi, likę tik pamatai.
  9. Kumetynas. Vieno aukšto su paaukštinta pastoge, mūrinis pastatas, statytas 1900 m. Dabar – gyv. namas.
  10. Kumečių tvartas. Vieno aukšto mūrinis pastatas, statytas kartu su gyv. namu. Naudojamas pagal paskirtį.
  11. Tvartas. Mūrinis, tinkuotas, puošniu frontonu pastatas, statytas XIX a. pab. Dabar nebenaudojamas.
  12. Rūsys. Kartu buvęs šiltnamis sunykęs. Rūsys – akmenų mūro. Dabar nebenaudojamas.
  13. Kumetynas. Medinis vieno aukštos pastatas, statytas XIX a. pab. Dabar – gyv. namas.
  14. Kumetynas. Analogiškas Nr.13.
  15. Tvartas. Medinis vieno aukšto pastatas, statytas kartu su kumetynais. Naudojamas pagal paskirtį.

Dvaras įrašytas į išaiškinamų kultūros paminklų sąrašą (IP 490 At). UAB “ARCHIJA” 1994 m. parengė individualų apsaugos ir naudojimo reglamentą.

Liberiškio parkas įkurtas XIX a. Jis - gamtos paminklas (gamt. v. 87). Parke auga 12 vietinių rūšių ir 9 introdukuotos rūšys medžių, 6 vietinės ir 12 svetimžemių krūmų rūšių. Yra du apleisti tvenkiniai.

Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras

Loreta Paškevičienė

Dabartinė Panevėžio miesto teritorija apima tris buvusius dvarus: Senamiesčio, Skaistakalnio ( Jasnagurkos) ir Navadolio. Apie juos šaltinių nedaug. Šiek tiek medžiagos apie Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvarą yra Panevėžio apskrities archyve. Iš dalies dvarų istoriją palietė vyskupas K.Paltarokas, B.Kviklys, kiek daugiau – O.Maksimaitienė ir A.Miškinis savo tyrinėjimuose. Apie juos rašė ir dabartiniai istorikai P.Juknevičius ir L.Kaziukonis.

Panevėžio miestas labai susijęs su Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaru. A.Miškinis neabejoja, kad valstybinis dvaras prie kurio kūrėsi naujasis Panevėžys buvo Skaistakalnio vietoje. Vėliau dvarą nuomojo J.Valavičius. Beje, jis 1614 m. pastatė teismo rūmus todėl, kad dvare nebuvo pakankamai pastatų. Iš turimų duomenų galima spręsti, kad Jasnagurkos dvaras įkurtas XVI a. 1775 m. inventoriuje rašoma, kad Panevėžio dvare, vadintame Jasnagurka, padūmės mokestį mokančių buvo 1 akalicos bajoras ir 3 valstiečiai. XVIII a. atskyrus žemes augančiam miestui Panevėžio dvarui priklausė Staniūnų ir kiti kaimai. “Lenkų geografiniame žodyne” rašoma, kad dvaras priklausė Liutkevičiams. Dvaras turėjo 10 valakų ir 21 margą žemės. XIX a. pab. dvaro savininku nurodomas J. Karpis. Jam priklausė tik 54 dešimtinės tinkamos žemės.

1903 m. Jasnagurkos dvare gyveno 35, malūne – 16 žmonių. Po savininkų Karpių mirties dvaras atiteko prižiūrėtoju dirbusiam A.Kraniauskui (yra archyvinė nuoroda, kad paveldėjo giminystė ryšiais –L.P.). Jis valdė 154 hektarus žemės.Nurodyta ir kita savininkė V.Vainauskienė. Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas, nes Panevėžys toliau buvo numatomas plėsti abipus Nevėžio. Dvare aprašyta 13 pastatų. Tarp jų - keturi gyvenamieji namai. V.Vainauskienei priklausė 40,40 hektaro žemės ir viena dvaro daržinė. 1923 m. čia buvo 4 ūkiniai kiemai su 57 gyventojais

1924 m. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro žemės naudotojai buvo: savivaldybės ligoninė (18 ha), agronomijos punktas (14 ha), veterinarijos punktas (2 ha), parodos aikštė (2 ha), miesto valdyba (parkas – 4 ha).1925 m. buvo įkainuoti parko medžiai ir likę 9 trobesiai. Žemės reformos metais palivarkas buvo pavadintas "Aušros” kaimu. Dvaro žemės dalį nusipirkęs poetas Juozas Čerkesas – Besparnis savo įkurtąją sodybą pavadino “Pragiedruliais”. 1935 m. dalis dvaro teritorijos perduota krašto apsaugos ministerijai su trobesiais. 1947 m. čia įsikūrė tarybinės armijos dalinys, buvo pastatytos kareivinės, garažai, sandėliai. 1944 m. Jasnagurkos dvaro žemė skirta tarybiniam ūkiui.

Dvare buvo dailės kūrinių, kuriuos aprašė dailininkai V.Dilka ir P.Puzinas. Tai XIX a. paveikslas, vaizduojantis nusižudžiusio Poniatovskio iškilimą bei spintelės formos laikrodis, kuris turėjo muzikinį įrengimą “galinti groti septynis dalykus”. Jis papuoštas rožių piešiniais bei Napoleono atvaizdu. Tolesnis meno vertybių likimas nežinomas.

Malūnas buvo nuomojamas, vėliau – nacionalizuotas, 1992 m. sudegė.

1982 m. kartografuojant buvusį Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvarą užfiksuoti tik du pastatai: mūrinis 1a. sandėlis ir tinkuotas 2a. gyvenamas namas. 1996 m. Skaistakalnio dvaro sodybos fragmentai išbraukti iš istorijos ir kultūros paminklų sąrašų ir neįrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip nebeturintys istorinės ir architektūrinės vertės.

Skaistakalnis - vienas seniausių mūsų miesto parkų. Jis įkurtas XIX a. pab. Parkas išplanuotas netaisyklingai. 1929 m. spalio 30 d. miesto valdyba, ruošdamasi paminėti Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį parkui suteikė Vytauto vardą. 1972 m. Skaistakalnio parkas rekonstruotas. Iš parko teritorijos iškeltas pliažas, prekyvietės, estrada, išlyginti namų griuvėsiai. Dėl parko militarizavimo nepavyko jo išplėsti iki projektuotų 69 ha. Parkas įdomus dendrologiniu požiūriu. Jame auga maumedžiai, juodosios bei veimutinės pušys, glaustašakiai bei raudonieji ąžuolai, sidabriniai klevai, baltieji gluosniai.

Skaistakalnio parkas turi tapti vien rekreacine zona. Tačiau abejotina ar jis išsaugojo bent fragmentą savo planinės struktūros.

Joniškėlis ir Karpiai

Rūta Aidukaitė

Joniškėlio miestelis susidarė XVIII a. pr. Jo kūrimuisi didelės reikšmės turėjo Karpiai. Be dvaro ansamblio Karpius Joniškėlyje mena bažnyčia, ligoninė ir mokykla.

Mūrinė Joniškėlio bažnyčia statyta 1792 m., Benedikto Karpio rūpesčiu. Ji yra vienabokštė, trinavė, bazilikinio pjūvio. Nors bažnyčia yra klasikinio stiliaus, ji nepasižymi nuosekliomis proporcijomis. Bažnyčioje yra dailės vertybių.

Joniškėlio ligoninė pastatyta 1810 m. Klasikinio stiliaus ligoninės pastatas atsirado iš I.Karpio testamentu skirtų lėšų. Tai seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje. Joje dirbo įžymūs gydytojai: 1816 – 1820 m. – A.Abichtas, 1865 – 1902 m. J.Petkevičius.

Joniškėlio mokykla pastatyta 1810 m. Mūrinis klasikinės architektūros pastatas simetrinio plano, labai kuklios išorės. Dviklasė mokykla įkurta iš I.Karpio testamente numatytų lėšų. Oficialiai ji pradėjo veikti 1811 m. sausio 2 d. Mokyklą kuravo Vilniaus universitetas. Ją globojo I.Karpio turtų paveldėtojas Eustachijus Karpis, vėliau – jo sūnus Felicijonas. 1899 m. liepos 1 d. Joniškėlyje įkuriama žemės ūkio mokykla. Ji pavadinta pirmojo fundatoriaus Igno Karpio vardu.


Tezių autoriai

  1. Rūta Aidukaitė,Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.
  2. Deimantė Jesiūnaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vadybos administravimo fakulteto studentė.
  3. Petras Juknevičius, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas.
  4. Daiva Masiokaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto technologijų fakulteto studentė.
  5. Lina Pačešiūnaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.
  6. Loreta Paškevičienė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė.
  7. Sigita Sokolnikova, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.
  8. Simona Švitinytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.
  9. Rasa Urbonaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė.
  10. Laura Vasiliauskaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vadybos ir administravimo fakulteto studentė, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė.
  11. Neringa Žilytė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto technologijų fakulteto studentė.


Rėmėjas Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka Redaktorius ir sudarytojas P.Juknevičius Korektorė L.Vasiliauskaitė