Biudžetinė įstaiga Panevėžio rajono savivaldybės administracija 
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre
Įmonės kodas 188774594, Vasario 16-osios g. 27, LT-35185 Panevėžys
Tel. (8 45) 58 29 46, faks. (8 45) 58 29 75, el. p. savivaldybe@panrs.lt




 Naujienų prenumerata



 

Sėkmės istorijos

     

      Geras psichologas, savo darbo fanatikas, įdomus ir lankstus, besimokantis ir modernus. Tokia yra nuo pat projekto pradžios dirbanti Aurelija Karalevičienė. Psichologė dalijasi apie savo darbo aplinką, žmones su kuriais dirba, jų gyvenimo pokyčiais, teigiamomis mintimis, istorijomis bei pasiekimais.

 

Kokia jūsų veikla šiame projekte, kokioje aplinkoje dirbate ir su kokiais žmonėmis bendraujate?

Šiuo metu mano veikla projekte apima individualias psichologines konsultacijas įvairiais klausimais: netinkamas, prieštaraujantis vaikų elgesys, rekomendacijos dėl vaikų netinkamo elgesio korekcijos, agresijos suvaldymo, tinkamo emocijų bei jausmų išreiškimo. Taip pat vedu ir pozityvios tėvystės mokymus tėvams, kurių tikslas skatinti tėvus geriau pažinti savo vaikus, tinkamai reaguoti į vaikų elgesį, jausmus bei emocijas. Taip pat auklėti savo atžalas teikiant pirmenybę ne bausmėms už netinkamą elgesį, bet tinkamo elgesio skatinimui.

Konsultuoju keliose mokyklose bei Panevėžio rajono seniūnijose. Kadangi šiuo metu daugiausia dirbti tenka mokyklose, dažniausi klientai yra vaikai bei jų tėvai (globėjai, rūpintojai). Dažniau – tai socialinės rizikos šeimos, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, psichikos, priklausomybės ligomis sergantys asmenys. Rečiau – asmenys, susiduriantys su įvairiomis gyvenimo krizėmis (skyrybos, netektis) ar stresu darbe, kitose situacijose. Taip pat tenka bendradarbiauti ir su socialiniais darbuotojais, pedagogais, kurie pažįsta ir dirba su šeimomis, turinčiomis įvairių sunkumų.

Projektas jau trunka kurį laiką, tad ar galima pastebėti žmonių, su kuriais dirbate, pokyčių aplinkoje ir asmeniniame gyvenime? 

Pokyčiai visuomet pastebimi, kai pats žmogus yra motyvuotas ieškoti pagalbos ir imtis veiksmų. Kalbėdama, pavyzdžiui, apie tėvus, kurie kreipiasi į mane dėl netinkamo, agresyvaus vaiko elgesio, emocijų nevaldymo ir pan. mokykloje, namie, dažnai pastebiu, jog didelė dalis tėvų įsivaizduoja, kad tiesiog atvedus vaiką pas psichologą vaikas stebuklingai pasikeis: nustos maištauti, taps paklusnesnis, kitaip tariant, psichologas kaip „burtininkas“ padarys ką nors magiška. Deja, taip niekada nebuvo ir nebus. Jei kalbame apie vaikus ir jų auklėjimą, tėvai pradeda justi pokyčius tik tuomet, kai pasikonsultavę patys imasi veiksmų, o ne laukia, kol vaikas pavaikščios pas psichologą ir galbūt jam pagerės. Psichologas tik prisideda prie pokyčių parodydamas teisingą kryptį. O visa kita jau žmogaus pasirinkimas.

Pokyčiai visada pastebimi tada, kai vyksta tėvų ir psichologo bendradarbiavimas. Deja, bet tenka susidurti su ne itin daug tėvų, kurie apskritai tą supranta. Tokiais atvejais pokyčiai pasiekiami gana sunkiai, yra nežymūs, neretai rezultato ir visai nėra. Tenka dvigubas darbas bandyti sustiprinti vaiką, jo psichinę sveikatą. Kai tėvai yra bendradarbiaujantys ir supranta, kad problema yra ne jų vaikai, o jie patys ir yra pasiryžę pokyčiams, laikosi rekomendacijų, pastarieji greitai džiaugiasi teigiamu rezultatu.

Pastebiu, kad pokyčių mažiausiai atsiranda žmonių aplinkoje. Galbūt taip yra todėl, kad dauguma neturi galimybės keisti savo aplinkos dėl sunkios gyvenimo padėties, bedarbystės, neįgalumo, skurdo ir pan. Tik vienetai drįsta pakeisti mokyklą, kurioje negali jaustis gerai, ir niekas negali užtikrinti saugumo jausmo, palikti smurtaujantį vyrą ar pan. Ryškesni pačios asmenybės pokyčiai – stipresnė, labiau pasitikinti savimi, motyvuota, ryžtinga, atkakli, drąsi, įsitraukianti į bendruomenės ir įvairią veiklą asmenybė.


Galbūt yra kokia maloni istorija ar pasiekimas, susijęs su projektu, kuriuo norėtumėte pasidžiaugti ir pasidalyti?

Tokių istorijų, džiugu, tikrai yra. Nemažai žmonių, apskritai, pakeitė požiūrį į psichologo konsultacijas. Kaip žinoma, mūsų šalyje požiūris į psichologinę pagalbą vis dar apipintas tam tikrais mitais ar stereotipais, pavyzdžiui, kad į psichologus kreipiasi tik „nesveiki“, arba dar dažniau pavartojamas žodis „psichai“. Tai tiesiog elementarus informacijos trūkumas, kuris dar būdingas kaimuose gyvenantiems ar išsilavinimo neįgijusiems žmonėms. Kai kuriems tenka gana išsamiai paaiškinti, kad psichologai nėra „receptų knyga“, kuri dalija patarimus, o kad pats žmogus su psichologo pagalba ieško problemos sprendimo būdo. Taip pat smagu pasidalyti ir tuo, kad dažnai ir patys žmonės suteikia grįžtamąjį ryšį. Kai kuriems, ištikus trumpalaikei krizei, dažnai prireikia žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti ir niekas nesmerktų, nekritikuotų ir neužsiimtų aiškinimais, kaip gyventi yra geriau. Pasitaiko atvejų, kuomet žmogui prireikia 1–2 konsultacijų, tiesiog paprasto, atviro išsikalbėjimo, ir žmogus pajunta didelį palengvėjimą, arba, kaip kai kurie sako, „akyse prašviesėja“. Yra buvę ir atvejų, kada žmogus jau atsisveikinant mane netikėtai apsikabina ir pasako: „kaip man palengvėjo, ačiū...“, kaip aš dabar gerai jaučiuosi“.

Kadangi šiuo metu daugiausia laiko tenka praleisti mokyklose, dažnai mokytojai pasidžiaugia, kad tam tikras mokinys ar mokinė pasidarė ramesni, išmoko suvaldyti agresiją, tapo dėmesingesni pamokų metu, susirado draugų, nustojo tyčiotis iš kitų ar patys nebepatiria patyčių.

Galbūt viena įsimintiniausių istorijų, kurios tema yra viena aktualiausių problemų – smurtas šeimoje. Po daugelį metų patiriamo smurto, tiek psichologinio, tiek fizinio, bei po 2 mėnesių konsultacijų, moteris, auginanti 4 vaikus, ryžosi pradėti skyrybų procesą dėl smurtaujančio vyro ir su vaikais persikėlė gyventi kitur. Labai džiaugiuosi šia istorija, nes, deja, labai daug moterų to nesiryžta padaryti, tampa netgi priklausomos nuo smurtaujančiojo, ir pasekmės dažnai būna labai liūdnos.